Ir prieš karantiną restoranas spėjo tik pristatymą padaryti (ten buvome ir mudu su drauge, kartu su kitais kviestiniais elito atstovais), ir paskui turėjo užsidaryti. Be abejo, “Gastronomika” nėra ta vieta, kuri gali pakuoti maistą išsinešimui: Liutauro Čepracko aukštoji gastronomija niekaip nedera su plastikiniais arba aliumininiais indeliais.
Todėl, kai restoranas vėl atvėrė duris, iškart nuskubėjome, griebę gerus draugus, kurie su mumis kartais inspekcijose dalyvauja. Todėl ir turiu nuliūdinti tuos, kas pagalvojo, kad gal man čia keturi šimtai eurų vienam teko. Pirmiausia, neskaičiuokite svetimų pinigų, antra, 400 eurų už vieną vakarienę nėra dideli pinigai (net minimalus atlyginimas, ir tas Lietuvoje didesnis), ir tai viso labo dvigubai daugiau, negu kiekvienas Lietuvos pensininkas gavo už jo moralines kančias per karantiną. Tai kodėl dabar jums tai atrodo nenormalu?
Pagaliau, argi šimtas eurų vienam žmogui (valgėme keturiese) nėra normali suma už vakarienę garsiame restorane pas garsų šefą? Vakarų Europoje ar Amerikoje tikrai tokio lygio šefas, kaip Liutauras Čeprackas, tiek mažai neimtų.
Anksčiau Liutauro Čepracko “Gastronomikoje” būdavo tik degustacinė vakarienė, ir tik tuo pačiu metu vakare visiems atėjusiems - tai yra, gauni savo visą eilę mažų patiekalų, ir pasirinkimai gana riboti. Tai nebuvo blogai, bet žmonės, kurie ateina vėl ir vėl, dažnai nori a la carte patiekalų - tai yra, pasirinkti, kuo jie šiandien nori džiaugtis. Net ir tada, kai viskas skanu, dažnai norisi visi pačiam pasirinkti.
Todėl dabar yra ir degustacinis meniu (jie net du), ir a la carte, ir mes, nepaisydami rekomendacijų iš paties šefo, nusprendėme imti a la carte. Nes taip brangiau, tai reiškia, ir smagiau, ir nuotaika geresnė daugiau išleidus. Degustaciniame meniu “Nuotaikos” (kitas vadinasi “Tradicijos”) gauni šešis patiekalus už 82 eurus, o jei po vieną tiek patiekalų rinksies, išeis žymiai brangiau. Kam gi daugiau pinigai reikalingi, jei ne jų leidimui? Į grabą juk nenusineši.
Viskas buvo arba puiku, arba fantastiška, pradedant nuo labai lietuviškos “keptos lauže” bulvytės su kastiniu ir kanapėmis, kurią atneša dūmų kupole, o dūmai yra iš svylančios medienos, taip kad ji tikrai kepta lauže. Ten dar ir vyšnia su foie gras paštetu - čia tokie labai turbo klasės šefo komplimentai, amuse-bouche.
Liutauras Čeprackas drąsiai ima tuos patiekalus, kuriuos valgė Lietuvos žydai ir kuriuos dabar lengviau rasi Amerikoje, negu rytų Europoje, ir juos interpretuoja ironiškai ir juokaudamas - pavyzdžiui, jo gefilte fisch (“pripildyta žuvis”, išvertus iš jidiš kalbos) yra su burokėliu, rugine duona ir krienais.
Mūsų labai mėgstamai baravykai yra su obuoliais, kiaušinio tryniu ir valgoma žeme, ir dvelkė Kūčiomis: čia viskas apie pojūtį ir asociaciją, prisiminimus ir įsivaizdavimus.
Virtinukas su unguriu, vėžių esencija (tas labai intensyvus vėžienos kvapas) ir raudonaisiais ikrais irgi buvo ir aukštoji materija, ir kartu labai lietuviškas, nors ir per tūkstantį kilometrų nuo tų ungurių, kuriuos Nidoje perka iš kiosko. Čeprackas, man atrodo, labai moka parodyti, kad lietuviškas maistas gali būti labai mandras, ne vyžomis ir ne klumpėmis apautas, laisvai įvairius pasaulio skonius pasikviečiantis. Ir kad jis gali daryti, ką panorėjęs.
Aš esu didelis Kijevo kotletų mėgėjas ir valgytojas, ir nors man palaima yra geriausi tradiciniai Kijevo kotletai iš “Pušų paunksnės” Palangoje (prisimenate šį straipsnį, kur buvau užfiksuotas besėdys restorane, o ant gretimos kėdės sėdėjo mano šuo?), bet ir ši chuliganiška versija iš putpelės, su morkomis, petražolėmis ir avietėmis labai smagi. Pažiūrėkite, įkėliau nuotraukas - tos ryškios spalvos primena ir Lietuvos trispalvę, ir trispalvį tradicinio Kijevo kotleto garnyrą (morkytes, žirnelius ir burokėlius). Kauliukas padėtas atskirai, neįmontuotas į kotletą, bet prapjovus viduryje randi sviestą, kaip ir kiekviename Kijevo kotlete, bet čia jis ryškiai žalias. Šefas labai mėgsta ryškias spalvas, ir jų nebijo: čia irgi skirtumas nuo tradicinės lietuviškos sampratos, kurioje penki šimtai rudų atspalvių arba mišrainės kompozicija.
Šukutės (su kalafijorais, juodaisiais ikrais, juzu - japoniška citrina, ir dar baltuoju šokoladu) mums pasirodė nuostabios, bet norėjosi dar. Ar galima padaryti viską taip pat, tik dešimtkart didesnę porciją? Tegu porcija kainuoja 160 eurų, mes sumokėsim.
Elniena su grybais ir vyšniomis buvo nuostabi net man, kuris vengia elnienos, nes, man atrodo, ją restoranai dažnai įtraukia į meniu, kad atrodytų lietuviškai-šiaurietiškai-skandinaviškai, bet ji labai sunkiai pagaminama, ir todėl daužnai galų gale gaunasi blanki. O čia buvo puiku. Ir grybai vėl priminė Kūčias ir šventes. Ką aš žinau, gal aš tiesiog pasiilgęs to metų laiko.
Menkė, lengvai ir tiksliai pakepta, su vištienos sultinuku, svogūnais ir petražolėmis, labiausiai priminė Japoniją - sunku net paaiškinti, gal tie paprasti lietuviški skoniai taip sugrojo, kad pasidarė panašūs į japonų virtuvę, kurioje šiaipjau menkė labai retai pasitaiko. Dar viena magija - čia kaip tie kinų šefai, kurie paruošia žuvį taip, kad ji skoniu primintų vištieną.
Desertai irgi buvo to paties žanro triumfas: šaltsriubė, kaimiškas patiekalas, kurio daugelis žmonių nelabai ir mėgsta, čia buvo kompozicija iš uogų su grietine ir ledais, pagardintais kvapiomis tonkos pupelėmis. Napoleonas priminė tradicinį lietuvišką tortą tik sluoksniavimu, o mangų desertas su ličiais ir kokosais atrodė kaip kiaušinienė. Vis tokia klasta ir apgaulė, gerąja prasme.
Paskui dar gavome prie kavos mažyčių ekstra desertukų, ir jau jiems sunkiai beradome vietos savo skrandžiuose. Bet radome: specialistai-gurmanai, tokie, kaip mes, turime desertui atskirus skrandžius.
Sumokėjome keturis šimtus ir vieną eurą, ir dar penkiasdešimt eurų arbatpinigių, ir nebuvo gaila nė cento.
“Gastronomika” yra toks restoranas, kokių Vilniuje reikia bent dvidešimties, kad miestas nebebūtų provincija. Aišku, tiems dvidešimčiai restoranų reikia ir atitinkamai daugiau valgytojų, tikiuosi, kad gyvenimui gerėjant, taip ir bus. Penkios žąsys iš penkių.
Gastronomika, Bokšto g. 6, Vilnius. Tel. +370 612 68808. Tinklalapis: http://www.gastronomika.lt
Trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo 18:00 iki 23:00. Penktadieniais ir šeštadieniais nuo 17:00 iki 23:00.
