Restorane „Juodasis Kalnas“ esu buvęs anksčiau, dar lito laikais, ir ten buvo labai blogai. Restoranas išsiskyrė nenormaliai didelėmis porcijomis, bet maistas buvo toks, kad kuo mažesnė porcija būtų buvusi, tuo geriau.
Dabar mane draugė įkalbėjo nueiti, radusi išmanų meniu feisbuke (jis ir dabar ten kabo). Tame valgiaraštyje ko tik nebuvo – ir ramenai, ir aštuonkojis su chorizo, ir „Aubrak veislės jautienos išpjova su snieginio krabo koja, grill daržovėmis ir žolelėmis pagardintu lydytų sviestu“ už 47 EUR, ir wagyu jautienos kepsnys (parašyta, kad New York Strip išpjova, mano mėgstamiausia), po 14 EUR už 100 gramų. Aš kai matau dideles kainas, tai man uždainuoja širdis, galvoju, taip, čia tikrai vieta man (mėgstu daug mokėti ir esu ne kartą prašęs restoranų, kad pakeltų kainas, už ką gavau iš skaitytojų daug meilės).
Beveik nieko to, ką žadėjo Feisbuke pakabintas meniu, restorane nebuvo. Net paties to meniu nebuvo – vietoje jo buvo optimizuotas trumpas patiekalų sąrašas, kur jokio tau Niujorko ir jokio tau snieginio krabo. Gal sezonas baigėsi? Baikit, nemanau – restoranas pilnas žmonių, o juos aptarnauja vienas susiplukęs padavėjas, geranoriškas ir prie bajerio, bet kas iš tų bajerių, jeigu sriuba išsilaisto per skubėjimą.
Prie absurdo nuotaikos prisideda klaiki muzika – kaip iš meksikietiškų serialų. Nežinau, ar kur nors pasaulyje parduoda kompaktinius diskus su meksikietiškų serialų (apie Chuanitas ir Pedro) garso takeliais, bet turbūt tai buvo vienas jų.
Kalbant apie vienintelį padavėją ir amputuotą valgiaraštį, aš nuoširdžiai mėgstu tą kasmetinį Kuršių nerijos svetingumo meistrų fokusą, kai rugsėjo pradžioje restoranas uždaromas velniop arba iš meniu pasilieka vos keli patiekalai, prekiauja likučiais, užsakinėt neapsimoka, žmonių samdyt neapsimoka – „baigėsi sezonas“. Tuo tarpu po kurortus blaškosi šimtai žmonių, kuriems pavalgyti nebėra kur (nes į „Kuršį“ varo tik tie, kas nemėgsta valgyti arba mėgsta save bausti), ir verslininkai skėsčioja rankomis, kad „kas galėjo pagalvoti, kad bus toks šiltas ruduo“. Bet jūsų lėtinio nesusivokimo bėda nėra ta, kad neatspėjate oro. Jūsų problema yra ta, kad jūs norite taupyti ir rugsėjo mėnesį panaudoti tam, kad minimaliom sąnaudom išstumdyti likučius, arba tiesiog užrakinti duris, ir tada valio, niekam nereikia mokėti algų ir išlaidos nulinės. O svečiai nenori būti šeriami likučiais ir juo labiau negali ateiti ir jums mokėti pinigų, jei restoranas užrakintas.
Visame gyvūnijos pasaulyje yra vienintelė keista rūšis – pajūrio verslininkas, kuri gyvena ne pagal gamtos dėsnius. Stirnos nebando rupšnoti betono, nes ten neauga žolė. Menkė neina į pajūrio kopas pasivaikščioti, nes ten nėra vandens. Netgi čeburėkų pardavėjai turi tiek nuovokos, kad nevaikšto po Dzūkijos miškus su savo čeburėkais vasario mėnesį, nes ten nėra poilsiautojų. Bet Lietuvos pajūrio verslininkas rimtai tikisi uždirbti iš uždaryto restorano.
Tai tas „Juodasis kalnas“ ir jų krizės (arba apokalipsės) valgiaraštis – bandom vistiek, negi nebandysim? Firminė ungurienė-žuvienė už devynis eurus buvo ypatinga ne tik tuo, kad buvo rūgšti, bet ir ungurio gabalėlis buvo įdėtas vienas. Aš žinau, čia prancūziškos minimalistinės „nouvelle cuisine“ atmaina iš Baltijos krantų: „Lithuanian Ubag Style“ (ubagų stilius).
Risotto su grybais (15 EUR) buvo pervirta ryžių košė su grybais, kurie buvo ištižę iki slimoko konsistencijos. Tai mūsų lietuviškas paveldas, mūsų išdidi kolūkinio mentaliteto tradicija: geriausia, ką turime (grybai) turi būti sugadinta dešimt kartų nuverdant, o mėsa visada turi būti perkepta, sausa, ir tada gelbstima kokiu gličiu riebiu padažu, na, arba užkepant sūrio ant viršaus (su ananasu).
Mėsainyje (16,50 EUR), kuris skelbiamas su wagyu jautiena, mėsa buvo normali, o bandelė išsiskyrė pigumu. Ji visiškai nesusitvarkė su užduotimi, nieko negebėjo sugerti ir laikyti patiekalo struktūros. Negaliu patikrinti, ar ten tikrai buvo wagyu mėsa, bet wagyu jautieną naudoti ten, kur yra naudojama malta mėsa, yra beveik beprasmiška: wagyu esmė yra tarpraumeninio riebalo sluoksniavimas, kas ypač malonu, valgant steiką, o praleidus per mėsmalę struktūros nebelieka, čia tas pats, kaip nusipirkti erškėto ikrų ir sumesti į blenderį, kad būtų žuvies skonio košė; nors ne, yra viena priežastis – parašius meniu, kad wagyu, galima mėsainį siūlyti už absurdišką kainą.
Dar man labai įdomu, kodėl restoranas, turėdamas wagyu jautienos, ją mala burgeriams, o kepsnį kepa iš antrekoto.
Bulviniai blynai buvo normalūs, bet skumbrė, kurią pasirinkome kaip priedą, buvo visiškai ne į temą ir ne prie ko. Žinau, patys pasirinkome, nes nebuvome anksčiau su skumbre blynų valgę, bet tai toks dalykas, kurį bandai vieną kartą. Lašiša tinka prie bulvinių blynų, o skumbrė, nors irgi žuvis, kažkaip ne. Čia kaip kibinai su šokolado įdaru – vieną kartą pabandai, galvoji, gal čia bus genialu, kaip itališka perlenkta pica calzone su „Nutella“ kremu, ir paskui supranti, kad ne, kibinų su šokoladu nereikia daryti.
Sumokėjome 63,30 EUR ir arbatpinigius.
Tai kokia išvada? Du kartus buvau, trečią kartą mane atvestų nebent surištą. Lietuviškas kurortinis maitinimas čia pramušė dugną, kasėsi gilyn, pramušė antrą ir artėja prie trečio.
Viena žąsis iš penkių.
Juodasis Kalnas, Ievos Kalno g. 22, Juodkrantė. Tel: +370 673 83893.
Darbo laiką tikslintis prieš apsilankant – maža ką jie rašo Feisbuke.
