Tačiau jei palyginsite praktiškai bet kurį politiką, Seimo narį arba ministrą su teisingai pagaminta pica, ir paklausite savęs – ko aš noriu labiau, ar politiko, ar picos, tai atsakymas bus aiškus. Pica laimi kiekvieną kartą.

Jau esate girdėję iš manęs, kad Klaipėda, mūsų uostamiestis, yra pilnas nerealiai puikių restoranų. Apie vieną jų, „Baltą ruonį“ Melnragėje, neseniai esu rašęs čia, portale DELFI, nuo Klaipėdos prasidėjo „Momo Grill“, kuris dabar yra ir sostinėje, ir net Kaune (apie juos rašiau tais nuostabiais 2016, kai Amerikoje buvo išrinktas vienas geriausių prezidentų šalies istorijoje, Donaldas Trumpas), ir būtent uostamiestyje yra geriausias, mano galva, armėniškas restoranas pasaulyje, „Pepper Grey“.

Todėl ar turėčiau stebėtis, kad Klaipėdoje ėjau į piceriją miesto centre, turėdami didelius lūkesčius Picerija vadinasi „Baltos lėkštės“ (drąsus ir naujoviškas sprendimas pavadinti restoraną lietuviškai, ypač italų restoraną – vienintelė kita man žinoma itališka vieta Lietuvoje, kuri vadinasi neitališkai, yra „Užupio picerija“ – įdomu, kad ją laikau geriausia picerija Lietuvoje).

Restoranas „Baltos lėkštės“ yra paprasto ir labai patogaus interjero – man labai patinka, kai baldai patogūs, o interjero tema yra nuosekli. Ližės ant tamsiai žalios sienos atrodo, kaip irklai – kokiame prabangiame irklavimo klube Anglijos pietuose. Prisiminiau Henley-on-Thames, miestelį ant Temzės upės, prie kurio gyvenau daugybę metų Anglijoje, kuris yra garsiausių pasaulio irklavimo varžybų, Henley Regatta, namai, ir staiga paprasta picerija įgavo aristokratišką skambesį.

Picerijai daug kas sekėsi tądien: padavėja, kurios tai buvo pirmoji diena darbe, dirbo ir stengėsi taip, lyg ji turėtų dešimties metų patirtį įvairiausiose pasaulio restoranuose. Lietuvoje vis rečiau sutiksi motyvuotų padavėjų; daugelis tą darbą laiko atsitiktiniu ir laikinu – o čia, sakau aš picerijai, jūs turite vieną geriausių talentų, kuriuos teko sutikti Lietuvoje. Jos vardo aš nežinau, bet, manau, restorane gal prisimins, kas aptarnavo Užkalnį tą dieną. Jei neprisimins, tai pagal čekį galės atsekti.

Pradėjome nuo austrių, nes kodėl gi ne? Aristokratai turi savų įpročių. Pačios austrės buvo geros, bet norėčiau patarti padažo kitąsyk tiesiai ant jų nepilti, o atnešti jį šalia: mano draugei padažo buvo per daug, o aš dažniausiai padažo su austrėmis apskritai nenoriu, aš noriu uostyti, kaip austrės kvepia jūra iš šviežiai nupraustomis undinėmis.

Kepta duona su sūriu, atrodo, toks neitališkas patiekalas, buvo nuostabiai suitalintas, nes sūris buvo mozzarella; ir dar man labai patiko akcentas – svogūnų laiškai, ir pateikimas ant vaškinio popieriaus duoda šiokio tokio papildomo stilingumo. Jie menininkai širdyje, ta picerija. Pasta su krevetėmis buvo išvirta al dente, ir mes visi tuo stebėjomės – retai pasitaiko Lietuvoje, ir dar buvo keistas, bet derantis priedas: imbieras. Žinoma, italai žino imbierą, turi jam savą žodį: zenzero, bet ten jis naudojamas dažniau kepiniams; žinoma, dar būna tokie retesni variantai, kaip pasta su tunu ir imbieru, pasta su ciberžole ir imbieru, o dar kartrais imbiero pridedama į vieną mano mėgstamiausių klasikinių pastos receptų, aglio e olio, kuriai tereikia alyvuogių aliejaus ir aliejaus.

Plati, plokščia pasta (fetucce arba fettucine, aš nematavau pločio, tai negaliu pasakyti) su mėsos kukuliais (jie buvo tvirti, mano skonio) buvo mano beveik standartinis pasirinkimas. Aš dievinu kukulius ir kitokius kleckus. Amerikoje ar Italijoje, jei yra pica su itališkos dešros kukuliais, aš nieko daugiau nepasirinksiu. Jei restorane „Baltos lėkštės“ būtų kiaulienos kukuliai, aš būčiau pasirinkęs juos, tačiau žinant, kaip sunku Lietuvoje gauti itališkos kokybės kiaulienos, esu supratingas.

Česnakinis pomidorų padažas buvo teisingas, ir tai labai stiprūs žodžiai iš įtakingiausio Lietuvos maisto kritiko Andriaus Užkalnio.

Žinona, kiekvienos picerijos puikumo matas yra pica, ir čia mes pabandėme dvi: su jūros gėrybėmis ir Kalabrijos (su nduja, minkšta aštria dešra), ir abiejų padas buvo puikus, pavyzdinis, bet Kalabrijos pica man patiko labiau. Tą aštrų kūrinį aš skelbiu savo 2020 metų atradimu Lietuvos picų pasaulyje. Nesakau, kad tai revoliucinis receptas (ir pačiam restoranui yra kur augti išskirtinumo prasme, nes kol kas jis labai saugiai žaidžia patikimoje teritorijoje), tačiau man labai patiko ir gerai nuteikė. Kai sekasi, tai sekasi.

Desertai buvo tokie, kuriuos vadina „greitais laimėtojais“: calzone su riešutų kremu „Nutella“ laimi visada, nes tas kremas yra receptorių pavergėjas. Spurgytės mano draugei patiko vidutiniškai, bet man pasirodė, kad jos yra tiksliai tokios, kokias aš valgiau Sicilijos gatvėse. Keturiese sumokėjome nebrangiai: 116.60 EUR ir arbatpinigius.

Klaipėdai reikia šios vietos. Klaipėdiečiai turi būti laimingi, kad turi tokią puikią piceriją. Ji užaugs iki aukščiausio įvertinimo, kai suskambės dar ir išskirtinumu, o enciklopedinį tikslumą jau pasiekė, todėl šiandien, rinkimų dieną Lietuvoje, keturios žąsys iš penkių ir garsūs aplodismentai.

Baltos lėštės, Turgaus g. 10, Klaipėda. Tel. +370 624 41640. Facebook profilis:
https://www.facebook.com/Baltos-Lėkštės-377087552650166
Nuo antradienio iki sekmadienio – 11:00 iki 22:00.