Pagaliau, geriausias Lietuvos Kaukazo virtuvės restoranas, geriausias Lietuvos egzotinės virtuvės restoranas ir geriausias pasaulio armėniškas restoranas (aš tai sakau atsakingai, nes esu armėniško maisto bandęs daug kur, ir žinau, kad net pačioje Armėnijoje tokios kokybės nėra) irgi yra Klaipėdoje, kur šefas Armen Manukian, dabar jau išgarsėjęs daugelyje laidų ir straipsnių, ir jo restoranas buvo kažkada atrastas, pasigirsiu, “Laukinių žąsų” (Straipsnį galite rasti čia). Pepper Grey kasmet pataiko į mano geriausių restoranų dešimtukus, ir nežinau, kas turi įvykti, kad jis iš ten iškristų.

Ir štai dabar mes vėl Klaipėdoje, ir norėjome nueiti (jau kelintą kartą) į restoraną “Baltos lėkštės”, kurios kiekvieną kartą dėl kokių nors priežasčių būna uždarytas - tai atostogos, tai techninės kliūtys. Nemanau, kad dar kartą bandysiu: pirmoji restorano sėkmė paslaptis: jis turi veikti. Užtat kitoje Turgaus gatvės pusėje nuo tų uždarytų lėkščių yra Felsner Family Restaurant, gražiai angliškai pavadintas ir užėmęs vietą, kurioje yra anksčiau buvę kitokių maitinimo įstaigų, o dabar tai restoranas su gana konservatyviu, net, pasakyčiau, atsargiu meniu ir labai gera vyno korta, apie kurią daug pasakoti negaliu dėl galiojančių įstatymų.

Andrius Užkalnis. Felsner Family Restaurant apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Pasirodo, savininkai praleido daug laiko užsienyje, ir tai matyti. Buvimas užsienyje gerus žmones išgrynina, bent jau restoranų versle tai tikrai (tai galite pamatyti, pasižiūrėję į mane: kas aš būčiau be šešiolikos metų gyvenimo Anglijoje ir kelių metų Amerikoje - tik gyvenimo pėstysis, o dabar skraidau ir žybsiu, kaip švyturys).

Andrius Užkalnis. Felsner Family Restaurant apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Žinote, kodėl aš taip sakau? Absoliučiai visi patiekalai, kuriuos mes užsisakėme, neturėjo lygiai nieko nereikalingo. Kiekviena detalė buvo ten, kur ji priklauso, nei daugiau, nei mažiau. Viskas tarnavo bendram skoniui, o jeigu kas nors netarnavo, tai to elemento nebuvo įtraukiama. Tuo ir skiriasi prasti lietuvių šefai nuo virtuvės šeimininkų, padirbėjusių užsienyje: lietuviška tradicija į grūsti lėkštėn puošmenas ir sudėtines dalis, lyg didžiuojantis, kad mes visko turime virtuvėje. Vakarietiška tradicija (o Vakarai yra labiau prasistūmę civilizacijos piramidėje, negu mes, ir mums dera sekti jų pavyzdžiu) yra dėti tai, kas reikalinga, ir viską, kas reikalinga, ir nieko daugiau, negu yra reikalinga. Tai yra didis menas: netaupyti to, ko reikia, ir neleisti lėkštėn to, ko nebūtina, bet galima, nes turim šaldytuve.

Andrius Užkalnis. Felsner Family Restaurant apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Jautienos tartaras su ikrais ir su gelsvu padažu šone buvo lyg suderintas pagal Dievo kamertoną. Du skoniai, kurie skamba tobulu intervalu, vienas nuo kito skiriasi, ir vienas kitą papildo. Mes beveik verkėme. Ir prie to tartaro (patiekiamo už juokingą 8 EUR kainą) dar buvo gruzdintos bulvytės, kurios, tokiais mėnuliukais išpjaustytos, buvo, teatleidžia man kiti restoranai su geromis bulvytėmis, geriausios gruzdintos bulvytės pasaulyje.

Andrius Užkalnis. Felsner Family Restaurant apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Tuno sašimis (aš tiksliau pavadinčiau jį tuno tatakiu, nes kraštelio spalva rodė minimalų terminį apdorojimą), 9 EUR, buvo tobulas, jis blizgėjo šviežumu, jis gražus net ir nuotraukose. Konsistencija, pjaustymas, kompozicija - viskas buvo kaip iš parodos, bet kokia ten paroda, mes jį prarijome, suniokojome, svaigdami ir sakydami su drauge vienas kitam, kad ten buvo dar ir kalendra, ir saldūs mangai, ir ten susiliejo Japonija ir Vakarai, tai buvo labiausiai Los Andželo dvasią pagavęs patiekalas, kurį galima rasti pasaulyje į rytus nuo Mohavių dykumos ir Šv. Gabrieliaus kalnų Kalifornijoje.

Mes užsisakėme, būdami lietuviai, trijų rūšių keptos duonos (čia ne mes godūs, čia patiekalas toks), ir tegu mane nutrenkia perkūnas, jei tai nebuvo idealiai patiekta geriausia kepta duona pasaulyje.

Andrius Užkalnis. Felsner Family Restaurant apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Aristokratų restorane plebėjų patiekalas spindėjo, kaip tik ką nuvalytas nuo žemių deimantas, žarstantis vaivorykštės atspindžius suodinose akmenskaldžio rankose: paprastą keptą duoną šis restoranas pakylėjo iki aukštosios gastronomijos, ji buvo traški iš išorės ir minkšta viduje, ir mes ją suvalgėme iki paskutinio gabalėlio, ir tebūnie ta duona palaiminta. Jei Kristus, kuris prieš du tūklstančius metų daugino duoną ir žuvis žmonėms, būtų gavęs šio patiekalo, gal net ir jam sudrebėtų rankos, pasakytų, ne, šitos aš nedauginsiu, šitą visą duoną aš pasiliksiu sau, ir alyvuogės man tebūnie, o jums, žmonės, aš geriau užsakysiu iš Barboros produktų, pabūkit kantriai, o aš einu šios keptos duonos smaguriauti.

Andrius Užkalnis. Felsner Family Restaurant apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Ėriuko nugarinė su kaulu (25 EUR) buvo rausva, pavyzdinė, kvepianti, aš norėjau, kad ji niekada nesibaigtų, nes minkštai plyšo po peiliu ir šakute, ir aš norėjau verkti, kodėl tik du gabalėliai, bet išgirdau angelų chorą už nugaros: “gana tau bus ir tiek, tik tu nepersivalgyk”.

Andrius Užkalnis. Felsner Family Restaurant apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Kalbant apie otą (17 EUR), tai buvo pavyzdys, kaip turi būti iškepta jūros žuvis. Apie otą dažnai galvoja, kaip apie turintį mažai skonio (taip mano tie, kas turi mažai smegenų), ant oto dažnai pila visokius padažus ir padlivkas, zalivkas ir patrovas, o čia jis buvo savo tyrume, su vos rusvais apskrudusiais krašteliais, kaip deivė Venera, išnirusi iš jūros putos, iš tos atsivėrusios kriauklės, jei žinote tą paveikslą. Jei galėčiau turėti vieną pageidavimą, norėčiau, kad tos morkytės garnyre būtų buvusios traškios, o ne minkštos, nes minkštumas pasijuto lyg naminis, lyg toks supaprastintas, bet čia maža detalė.

Andrius Užkalnis. Felsner Family Restaurant apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Mano draugės desertas buvo keptas rabarbarų jogurtas, kurio viršus buvo apskrudintas, kaip creme brulee, bet taip vos vos. O aš užtat visus nustebinau, pribloškiau, šokiravau: sakau, o aš norėsiu tų bulvyčių, kurios buvo prie tartaro, norėsiu jų desertui. Žmonės apstulbę: kaip, gruzdintų bulvyčių desertui? Taip.

Tik vienas kitas restoranas Lietuvoje nusipelno iš manęs tokios garbės: “Stikliai” Vilniuje turi tokią bulvių košę, kuri gaminama pagal garsiausio XX amžiaus šefo Joël Robuchon receptą ir būdą, ir aš tos košės užsisakau desertui. Taip daro ir kai kurie itin išpaikę restorano L'Atelier de Joël Robuchon Paryžiuje lankytojai.

Andrius Užkalnis. Felsner Family Restaurant apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

O šiame restorane Klaipėdoje aš užsisakiau desertui gruzdintų bulvyčių, ir suvalgiau jas, ir jaučiau palaimą, ir grojo man ir mano draugei angelų choras, šlovindamas šį gastronominį potyrį ir mūsų teisingą pasirinkimą, kaip ir daugelį kitų teisingų mūsų pasirinkimų gyvenime.

Andrius Užkalnis. Felsner Family Restaurant apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Dviese sumokėjome 91,60 EUR, tikrai nedidelę sumą už tokį gastronominį festivalį, ir dar dešimt eurų arbatpinigių. Jau net nesakysiu, kad noriai būčiau sumokėjęs ir tris kartus daugiau.

Penkios žąsys iš penkių, ir aš šiam restoranui pranašauju didelę ir šlovingą ateitį. Ateikite ir valgykite bulvytes desertui.

Felsner Family Restaurant, Turgaus g. 11, Klaipėda. Tel. +370 658 20121. Tinklalapis: www.felsnerrestaurant.lt Facebook profilis: https://www.facebook.com/felsnerrestaurant/

Antradieniais nuo 10:00 iki 21:00, trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo 10:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 10:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 18:00.