Bet kartais restoranų inspektoriaus ir maisto kritiko darbas nubloškia mane į tokias gelmes, į tokius giluminius ir tamsius pragaro ratus, meta tarp tokių įkaitintų girnapusių, kad net didžiausi neapykantos skleidėjai jūsų tarpe nepasidžiaugs ir galimai pajus man užuojautą. O gal ir ne.
Tokią patirtį turėjau šeštadienį, kai, prikalbintas kai kurių geranorių (o gal neišmanėlių, nes, būkime teisingi, nepaisant dešimtmečio trukmės mano pastangų šviesti, saugoti, padėti žmonėms suprasti maistą, daugelis dar nesimoko taip, kaip turėtų), aplankiau sostinės Pašilaičių rajone kebabinę, apie kurią šiltai, nors ir nerišliai, atsiliepia daugelis aplinkinių gyventojų.
Kodėl nerišliai? Nes rekomenduojantieji man kalbėjo, kad šeimininkas yra armėnas, o gal turkas, o gal kurdas, iš ko galima suprasti, kad tie rekomenduojantieji labai menkai supranta, ką šneka. Tos tautos yra visiškai skirtingos, nors, žinoma, tautybė nelabai daug keičia kebabų versle. Visos šios tautos yra iš maždaug tos pačios pasaulio dalies, turi viena kitai labai daug klausimų ir nuoskaudų, ir virtuvės panašumų turi labai daug.
Prie kebabinės pasitinka nemažai žmonių, laukiančių savo kebabų lauke (viduje vietos nėra), užėjus į vidų - labai didelis valgiaraštis virš galvų, triūsiantis kebabų meistras, neišvėdintos virtuvės kvapas ir suirzęs aptarnaujantis darbuotojas, kuriam nėra pati geriausia diena ir jis nenusiteikęs šnekėtis draugiškai. Nieko tokio, man nebus pirmas kartas, nors jau senokai negirdėjau savo adresu žodžių “aš jau jums pasakiau”, kaip atsakymo į klausimą. Maždaug kaip sovietinėje parduotuvėje, kur paklausus, kiek kainuoja, pardavėja atsakydavo “ten parašyta”, nors būtų greičiau ir paprasčiau pasakyti, kiek kainuoja. Pykčio nelaikau: tas žmogus dirba Pašilaičiuose, kas savaime turbūt kelia jam susierzinimą ir nepatogumą. Jam blogiau, negu man. Tikiuosi, kitos dienos jam bus linksmesnės.
Eigoje paaiškėja, kad beveik visas meniu, kurį mes matome, yra grynai teorinis. Kitaip tariant, tai patiekalai, kurie čia galėtų būti, jeigu jie čia būtų, bet niekas nesivargina. “Ar yra ko nors, ko neturite?” - pasirodo, kad klausti reikėjo, ko turite, nes jie turi kebabą lavaše, kebabą pitoje ir kebabą lėkštėje. Visi ten turkiški delikatesai gozleme ir turkiška pica (pide), arba lietuviškosios minimalistinės studentiškosios virtuvės delikatesai (gruzdinti koldūnai) gal bus kitą kartą.
Palaukti reikės penkiolika minučių, ir viduje yra dvi ar trys vietos, irgi beveik teoriškai, todėl viduje pasilikti netraukia, juo labiau, kad reikėtų būti atsisukus pro langą į lauke laukiančius ir spoksančius asmenis. Todėl imame pozicionuoti automobilį prie prekybos centro “Kubas”, kad galėtume pavalgyti mašinoje, kaip tikri aristokratai, specialiai tam reikalui atsivežėme porceliano lėkštes ir sidabrinius įrankius, pasitiesę egiptietiškos medvilnės staltieses ant kelių.
Penkiolika minučių ėjo lėtai, kol į to laikotarpio pabaigą tarp pastato sienos ir mūsų automobilio neatsirado vietinis pensinio amžiaus rezidentas su ramentu, atsinešęs iš parduotuvės gėrimą suaugusiems ir pasipuošęs purvina chirurgine kauke ant smakro. Jam pasirodė tinkama ir smagu gėrimą atsidarinėti atsistojus tiesiai prie mūsų automobilio, 30 cm. atstumu, paskui gal pasijuto, kad pagal etiketą reikėtų nusisukti į pastato sieną, ką jis ir padarė (etiketo taisyklės reikalauja, geriant parkinge, nedaryti to demonstratyviai: automobiliuose sėdintys vairuotojai ir keleiviai gali užpavydėti). Gaivinosi tiesiai iš butelio kaklelio, matyt, jaunystėje daug laiko leisdavo koncertuose ir festivaliuose, ir įprotis liko.
Mintyse padėkojau jam, kad bent jau po savo atgaivos minutės jis nepasirinko nusilengvinti ten pat, kur ir gėrė, juolab kad namo siena būtų tam tinkama.
Tuo momentu supratome, kad turbūt reikės valgyti kebabą kur nors kitur, nes čakros kažkokios abejotinos. Pasiėmęs užsakymą, pavažiavau kelis šimtus metrų ir automobilį pastačiau prie gyvenamųjų namų. Ten šiek tiek yra medžių, ir jautėmės beveik parke.
Geriausias dalykas, ką galima būtų pasakyti apie kebabus (užsisakėme vieną pitoje ir vieną lėkštėje), buvo minkšta ir sultinga vištiena, tačiau tai ir būtų viskas.
Kebabas lavaše buvo susuktas prastai, paskubomis, viskas krito, kaip iš kiauro maišo. Padažų buvo nepagailėta lietuvišku stiliumi, gal kam nors ir patinka. Man ne. Man patinka, kai kebabas susuktas tvirtai, kai valgyti jį lengva, ir kai padažų gausa nesistengiama kompensuoti gastronominio skurdo.
Liūdniausias vaizdas buvo kebabas lėkštėje - tai buvo tikras jovalas. Jeigu tas gėrėjas su nešvaria kauke ir ramentu prie prekybos centro sienos būtų pamatęs tą patiekalą, net jis būtų iš mūsų juokęsis.
Bulvytės (kurių aliejus nebuvo pats šviežiausias) per tris minutes spėjo sušusti, nes ant jų buvo užmėtyta mėsos, patiekale radom cukinijos gabalėlių (kodėl - gal iš sodų giminės atvežė ir nebuvo kur dėti?). Išvertus šitą patiekalą į skardą, užtarkavus pusę kilogramo fermentinio sūrio, užpylus majonezinio padažo ir pašovus ir orkaitę, gautųsi tradicinė “Senbernio užkepėlė”, arba “niamka”: tai patiekalas, kuris yra ne tik vienišo gyvenimo pasekmė, bet ir priežastis, kodėl tas senbernis gyvena vienas.
Už du kebabus sumokėjau 9,50 EUR, ir penkiasdešimt centų palikau arbatpinigių.
Dvi žąsys iš penkių, o tie, kas rekomendavo mums šią vietą, žinokite: jūsų laukia po mirties ne pragaro liepsnos, o amžinas gyvenimas Pašilaičiuose ir jus maitins šiais kebabais su cukinijomis ir sušutusiomis bulvytėmis iki pat Paskutiniojo Teismo dienos.
Memo kebabinė, Žemynos g. 18, Vilnius. Tel. +370 675 08870.
Facebook profilis: https://www.facebook.com/pasAhmeda/
Nuo pirmadienio iki penktadienio - nuo 11:00 iki 21:00.
Šeštadieniais ir sekmadieniais - nuo vidurdienio iki 21:00
