Valdovų rūmuose yra, sakykim taip, beveik restoranas (jie restoranu savęs nevadina, vadina „gastrobaru”; nors ne, vadina ir restoranu - Feisbuke parašyta „Restoranas” ir „Kokteilių baras”). Nieko tokio vadintis „gastrobaru” (nebent tai, kad „gastrobaras” rimuojasi su „etno dvaras”, jei suprantate, ką tuo noriu pasakyti), nors šiaip aptakus ir nieko nesakantis vardas dažniausiai kliuojamas tada, kai nelabai patiems aišku, kas čia bandoma padaryti. Dar vienas toks žodis yra „lounge”. Lounge, jeigu ką, dažniausiai reiškia, kad baru vadintis jiems per paprasta, ir bent pusė darbuotojų sugeba atidaryti šampano butelį.

Taigi toji maitinimo įstaiga Valdovų rūmuose turi pavadinimą „Valdovų sodas”, kas nėra labiausiai vykęs pavadinimas mūsų nelaimingoje šalyje, kur nauji, ankšti kartotiniai namai, pastatyti ant šiukšlynų, su vaizdais į senus silikatinių plytų sovietnamius-baidykles, dažniausiai vadinami „Kunigaikščių terasomis”, „Karalių sodais”, „Popiežiaus valdomis”, „Mažuoju Vatikanu” ir „Diplomatų gūžtomis”. Taip yra todėl, kad nekilnojamojo turto plėtotojams sugalvoti pavadinimus savo projektams yra ne lengviau, negu poetams - maišyti skiedinį ir betonuoti pamatus.

Tai štai, „Valdovų sodas” siūlo vėlyvuosius pusryčius, ir aš dažniausiai neatsisakau vėlyvųjų pusryčių. Likti nevalgius - visą šeštadienį susigadinti, sakydavo mūsų protėviai. Vaizdas iš terasos į Gedimino pilį yra vertas jei ne milijono, tai bet šimto eurų tai tikrai, ypač turint omenyje, kad kalno čiuožiantys šlaitai yra sulopyti ir pilies bokštas, rodos, dar kokius dešimt metų stovės drąsiai.

„Valdovų sodo” vaizdas į Gedimino pilies bokštą yra geriausias dalykas tame restorane ir taip pat vienintelė priežastis ten nueiti. Tiesą sakant, Gedimino pilies bokštą galima ir taip pamatyti, atsistojus Katedros aikštėje ir pakėlus galvą. Bet jei norisi tai daryti, atsisėdus prie stalo ir ką nors gurkšnojant - prašom, čia jūsų šansas.

Nežinau kodėl, bet prisiminiau, kad pasaulyje daugybė labai silpnų restoranų yra labai gražiose vietose. Pabandykite skaniai pavalgyti Šv.Morkaus aikštėje Venecijoje. Ten virtuvėje triūsia albanai, greitai šildydami šaldytas picas iš vietinio itališko moki-veži, ir turistus lepina brangiausiomis kavomis pasaulyje, o tuščiagalviai atvykėliai gali su tomis kavomis paveiksluotis ir internete dalintis nuotraukomis, ko jiems pavydi jų kolegos, ofiso planktonas iš “biznes-centrų” narvų.

„Valdovų sodo” vėlyvųjų pusryčių valgiaraštis atrodo chaotiškas - ten koncepcija ar idėja nė nenakvojo. Restoranas priklauso garbiai bendrovei „Taurakalnis”, kuri puikiai ruošia maistą furšetams ir pristatymams (kiek teko susidurti, visada būdavo gerai - o man tenka vaikščioti su kitais elito atstovais į renginius, patikėkit manim, ir aš skiriu, kur geras maistas, ypač kai tas maistas už nemokamai: kai tik bus renginys, rasite mane prie austrių padėklo ir šampano čiaupo). Tačiau ne visada renginių maitintojai yra pasiruošę kitokiam amplua. Tai nieko baisaus. Yra juk, pavyzdžiui, aktorių, kurie gerai vaidina teatre, o štai kine - nei šis, nei tas.

Maistas nebuvo blogai paruoštas. Buvo visai skanu. Visos sudėtinės dalys buvo pagarbiai ir taisyklingai apdorotos, tačiau jausmo, kad esi Europos sostinės pačiame centre ir valgai prabangioje vietoje, nebuvo. Virtuvėje, pasakysiu atsidusęs, greičiau šeimininkės, ne šefas - nieko baisaus, šeimininkės irgi dažnai neblogai gamina. Viskas buvo iki skausmo paprasta. Gal greičiau viskas priminė rudenėjančio kurorto kavinę kur nors Šventojoje (tik gal Šventojoje porcijos triskart didesnės). Arba Kuršių Nerijoje prie marių sėdėdamas aš irgi labai nesikabinėju (gal tik kai kada), nes nieko nesitikiu. O čia kažkodėl tikėjausi, tik pasirodęs Brazausko vaiduoklis palingavo galva ir pagrūmojo pirštu, lyg norėdamas pasakyti: kiek tu metų dirbi restoranų inspektoriumi, o taip ir nepasimokei lūkesčių kalibruoti, Užkalni tu Užkalni.

Angliški pusryčiai buvo palyginti mažoje lėkštutėje (bent jau mažiausioje, ant kokios man teko matyti angliškus pusryčius; du kiaušinukai vienas prie kito net netilpo ir vienas ant kito grūdosi, kaip pensininkės maisto prekių parduotuvėje, nesilaikančios saugaus atstumo katantino metu), dešrelės buvo tokios labiau chorizo tipo, visai variantas, kodėl gi ne, ir turiu pagirti, kad kiaušiniai buvo tiksliai iškepti, su skystu tryniu, o ne mirtinai sudeginti, kaip paprastai būna, sakykim, Nidoje. Šiek tiek pupelių pomidorų padaže.

Draugė, kuri visada ir visur valgo šaltibarščius, ką jūs žinote, jeigu įdėmiai ir nekvėpuodami sekate mano literatūrinius-gastronominius epatažinius viražus kiekvieną sekmadienį, užsisakė iš valgiaraščio „sodo barščių”, ir vis tiek gavo šaltibarščių. Pretenzijų nebuvo: šaltibarščius visada sveikiname. Šaltibarščiai švelnūs, kreminiai, ne per rūgštūs (tik gal kiaušinio ketvirtukas yra toks ne valdovo, o greičiau ubago dozavimas, bet ką jau čia darysi, kad mūsų tauta brangina kiaušinius taip, lyg jie būtų ne vištų sudėti, o pačios Velykų bobutės švepladantės atnešti aukso krepšelyje). Bulvytės - šiaudeliais pjaustytos fri: čia ne išmonė, o tiesiog tokios bulvytės prie visko, kaip sužinojome neilgai trukus, kai man atnešė Kijevo kotletą.

Restoranas Valdovų sodas
Foto: Andrius Užkalnis

Kijevo kotletas buvo pats iš savęs toks trejetukininkas, normalus valgyklinis užkandukas (irgi kaip iš auksinio Lietuvos pajūrio klykiančių gervių balsais atskraidintas), bet nenustebkite, kad tik šešis eurus kainavo. Jis buvo mažas, kaip alkanos voverės špygutė, ir atneštas tokiame dubenėlyje, iš kokio žmonės valgo rytais sausus pusryčius. Dubenėlyje buvo tokių pačių bulvyčių, kaip ir prie šaltibarščių, ir į juos buvo kotletukas taip čynkšt ir padėtas, ne visai vertikaliai, o tokiu kūrybiniu kampu. Gerai, kad neužsisakėme jokių salotų, nes jos galimai būtų patiektos espresso puodelyje.

Prie gretimo staliuko sėdėjo Algirdo Brazausko vaiduoklis ir šypsojosi, į mus žiūrėdamas.

Restoranas Valdovų sodas
Foto: Andrius Užkalnis

Jei manote, kad patiekimo variantus jau išsėmiau, tikrus ir tariamus, pažvelkite, prašau, į nuotrauką, kur su žirneliais ir šonine patiekti kiaušiniai marškinėliuose. Žirneliai tokie konkretūs (mano vaikystėje tokių sunkiai būdavo pirkti, juos platindavo specialaus tiekimo parduotuvėse ir nomenklatūriniuose bufetuose), švelnūs, ką tik iš skardinės, ir Hollandaise padažas meistriškas, ir tobulai išvirtas kiaušinis prie jų derėjo, bėgantis trynys tviskėjo, kaip Gedimino sapne staugiantis geležinis vilkas, ir šoninė buvo puiki, mažais gabaliukais, bet, dėl Dievo meilės, ar tikrai tą patiekalą būtina atnešti stiklo peleninėje?

Algirdo Brazausko vaiduoklis negalėjo sulaikyti juoko. Pasukiojo pirštu prie smilkinio, pašaipiai žiūrėdamas į mane, paskui persižegnojo, atidavė pagarbą Gedimino pilies bokšto vėliavai ir, suplevenęs, pradingo.

Restoranas Valdovų sodas
Foto: Andrius Užkalnis

Mums atnešė čekį, kuriame buvo 36 eurai, ir dar keturis palikome arbatpinigių.

Žinote, kuo skiriasi optimistas nuo pesimisto? Pesimistas sako: „nestovi”. Optimistas jam atšauna: „užtat kaip kabo!”.

Tai šitas restoranas užtat turi labai gerą vaizdą į Gedimino pilies bokštą. Dvi žąsys iš penkių.

Valdovų sodas, Katedros a. 4, Vilnius. Tel: +370 694 63280. Facebook profilis: https://www.facebook.com/valdovusodas/

Pirmadieniais nuo 16:00 iki 22:00. Nuo antradienio iki ketvirtadienio - nuo 11:00 iki 00:30. Penktadieniais ir šeštadieniais - nuo 11:00 iki 02:00. Sekmadieniais nuo 10:00 iki 22:00.