Čia aš apie restoraną Gypsy Lounge & Grill, kuris yra Senamiestyje, visiškai netoli Filharmonijos, ir kurio atidarymas padarė tiek gero skambesio, kad mes ėmėme galvoti, kad turbūt ten bus kažkas gradiozinio, turbūt kokie du šimtai vietų, šokių aikštelė ir vieta orkestrui, o pasirodė, kad čia baras kaip kišenėlė, 26 sodinimo vietos kartu su terasa, jei teisingai suskaičiavome. Štai kaip yra teisinga padaryti gerą viešinimą: iš patirties galiu pasakyti, kad jie, tikriausiai, turi daug gerų draugų.

Restoranas Gypsy Lounge & Grill
Foto: Andrius Užkalnis

Tai kas ten įsižeidė dėl žodžio „čigonas"? Palaukite, pasakysiu aš jums, mano tolerantiškieji ir įžeidieji draugai ir kolegos, o ar žinote, kad šie žmonės (kalbu apie restoraną) patys save čigonais vadina? Valgiaraštyje ir „Dzūkijos čigonas" (čia tokia sriuba), ir midijos „Čigonaitė Aza", ir politiškai nekorektiški juokai kokteilių meniu apie pasiklydusį arklį, net ir pats baro pavadinimas su anglišku žodžiu „Gypsy", kuris buvo kažkada paskelbtas lyg ir politiškai nekorektišku, buvo sugalvota, kad reikia vadinti „Roma", tai yra, romais, ir abu žodžiai pasiliko, ir visiems nuo to tik geriau, ir niekas neįsižeidinėja. Niekas tavęs neįžeis, jeigu pats nebūsi pasiruošęs įsižeisti. Liko ir grupė „Gypsy Kings", ir vabaliukas, lietuviškai vadinamas neporinis šilkverpis, o angliškai: „Gypsy Moth", čigonų kandis, o šiame restorane niekas nebijo pavadinimų ir groja tinkamą čigonišką muziką (apie muziką aš jums atskirai parašysiu).

Valgiaraštis yra dabar visai nedidelis, proginis (čia tai, kas buvo patiekta liepos 6 d. proga, gal kitomis dienomis ir kitokie patiekalai). Aišku, negalėjome neužsisakyti auksinių cepelinų (5,90 EUR) – tai yra normalūs lietuviški cepelinai su tikro aukso lakšteliais ant viršaus. Kaip ir kiekvienas, kas yra aukso ragavęs gyvenime (o man pavykdavo dažniau, negu kitiems: kai kurie šefai taip mėgsta stebinti neišlavinto gomurio klientus su didelėmis piniginėmis, ypač kinus ir rusus, dažniausiai todėl, kad kitaip jų nustebinti nepavyksta), žinojau, kad auksas yra bekvapis ir beskonis ir visiškai be pasekmių patiekalo kokybei – bet čia buvo toks labiau juokelis, čigoniška linksmybė, kuri labai tiko prie grojančios chuliganiškos muzikos, maždaug „Gogol Bordello", čigoniško post-pankroko. Pagalvojau, kad ačiū Dievui, nors negroja romansų: čigoniški romansai buvo populiarūs Sovietų Sąjungoje, Maskvoje net buvo čigonų dainos teatras, ir valdžia tai toleruodavo ir net skatino kaip tautinių mažumų saviveiklą, tačiau daugumai klausytojų tai buvo tokia lyg ir aliuzija į laikus iki revoliucijos, kai ponai restoranuose lakė degtinę ir valgė ikrus iš dubens, o jiems grojo čigonai su raudonais kaspinais ant gitarų.

Tos atributikos yra ir čia: prie lubų pritvirtinta ir gitara, ir variniai pučiamieji, ir lapai su natomis, o pats interjeras padarytas ironiškai čigoniškas, ypač man patiko paauksuoti garsiakalbiai.

O ką cepelinai? Neblogas tarkis, bet jau tų taukų (vadinamos padlivkos) tai Dieve, Dieve, užversta kaip iš samčio, kad tik sočiau būtų. Manau, kad 90 proc. Lietuvos gyventojų taip labai patiktų, kiti ir ant kotletų dar taukus pila, „kad tik sočiau", bet aš nors taip ir nemėgstu, bet čia pritariu, nes tokia nostalgija padvelkė, praeities virtuve. Dar grietinės galėtų daugiau būti, nes dabar tai toks antpirštis. Tai nebuvo fantastiniai cepelinai (išskyrus paauksavimą), bet juose būta tokio nostalgiško konceptualumo. Tik spirgai, deja, buvo per stambūs ir nesukepinti, reikėtų pasistengti labiau kitą sykį.

Restoranas Gypsy Lounge & Grill
Foto: Andrius Užkalnis

Nostalgijos šventė – štai ką galiu pasakyti ir apie kiaulienos kepsnį, užlydytą sūriu, „Taboro laužas" (8 EUR). Su keliais vyšniniais pomidoriukais (čia tokia labiau ironija) ir bulvikėmis, tas patiekalas buvo toks senovinis, toks Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos laikų, kad net buvo įdomu. Nebuvo neskanu, bet įdomumo buvo daugiau, negu skonio. Priminė tuos laikus, kai prasidėjo kooperacija ir kai kuriose kooperatinėse kavinėse (čia kalbam apie kokius 1987 metus ar panašiai) pagrindinis patiekalas buvo karštas sumuštinis „Jaunystė" (batonas, šlapdešrė, šiek tiek kečupo ir (arba) majonezo, ir viskas užlydyta fermentiniu sūriu, mmm, praeitis). Tai toks kiaulienos šmotas, užkeptas su sūriu, buvo tiksliai iš tų laikų. Restoranas nusipelno apdovanojimo vien jau už tai, kad autentiškai atkūrė Lietuvos vėlyvąją sovietinę virtuvę, kurios jau neberasi. Daugeliui ji yra per baisi, kad ją reikėtų prisiminti: man anksčiau irgi taip atrodė, bet dabar suvokiu, kad čia tiesiog istorinis potyris.

Restoranas Gypsy Lounge & Grill
Foto: Andrius Užkalnis

Vainikavo kelionę į praeitį pica „Barono vendeta", 6,90 EUR, ir vendeta reiškia kerštą, jeigu ką. Čia kaip garsusis „Montezumos kerštas", nesusiję, bet taip vadina Meksikoje turistų patiriamą ugningą viduriavimą po vietinio vandens ir maisto. Pica – su dešra, mėsos kukuliais, saulėje džiovintais pomidorais ir keptais svogūnais, ir aš jums pasakysiu, man ji priminė mano visišką jaunystę, gal kokius 1984 metus ar panašiai, kai Vilniuje, dar sovietiniais laikais, atidarė piceriją „Vidudienis" Gedimino prospekte, ir prie jos stovėdavo eilės, ir iš paskutiniųjų sovietinių valiutos išteklių buvo nupirktos itališkos elektrinės picos krosnys, kurių niekas nenaudojo, bet naudojo tiesiog papuošimui, o picas nešiodavo iš virtuvės pro tokias išklypusias besivarstančias duris, ir tos picos buvo iš esmės kepta bulka su trupučiu majonezo, tos pačios šlapdešrės arba čėčkavotų sasyskų, ir užtarkuota fermentiniu sūriu, kuris aptirpdavo. Kaip man patikdavo tos picos! Jos buvo klaikios, bet man tai buvo truputis naujo maisto. Aš ten eidavau ir valgydavau, kai tik rasdavau laiko ir pinigų. Tai štai, ta čigoniška pica savo padu buvo identiška, o sukepę į nuodėgulį dešros gabaliukai buvo ta pati autentika, kurios man reikėjo. Taip, tai greičiau patirtis, negu gurmaniškas valgymas, bet kiek aš galiu valgyti lašišą, ikrus, šukutes ir mėsą po 120 eurų už kilogramą? Kartais galima ir pasimėgauti prisiminimais.

Desertas su ledais ir varškės įdaru išvis buvo sugrįžimas į mokyklos bufetą, ten būdavo toks pyragėlis su varške už septynias kapeikas, vadinosi „Grietinietis", tai maždaug yra tai, tik perpjauta. Žmonės sako, kad provincijos kooperatinėse parduotuvėse dar tokių kepa, bet man jau nebepavyksta rasti.

Na, ir čigoniška arbata su apelsinais, šviežiomis trešnėmis ir braškėmis man jau buvo galutinis malonus suvaikėjimas, priminė, kaip pas močiutę Kaune man mažam kartais duodavo „vyšnių arbatos", tai yra, vyšnių lapų, užpiltų karštu vandeniu, ir tai buvo nuostabu. Ir prie arbatos buvo penki gabalėliai cukraus, kas, mano įsitikinimu, yra maksimali leistina dozė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus: daugiau cukraus prie arbatos jau reikštų, kad ateitų tikrintojai iš Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (jie nelabai toli, Šv. Stepono gatvėje), nes nuo tokio kiekio saldumo kraujyje galima gauti haliucinogeninį efektą, kai gitara ant lubų pati pradės šokinėti ir vaikščioti mažomis kojytėmis, grodama Radži dainų motyvus.

Restoranas Gypsy Lounge & Grill
Foto: Andrius Užkalnis

Atskirai noriu paminėti aptarnavimą: jis buvo chaotiškas (jie patys sako – dar tik mokosi, būkit kantrūs) ir nepaprastai geranoriškas ir jaukus. Tai prie stalo neprieina niekas, tai iškart du padavėjai, virtuvėje girdėti krentantys ant žemės įrankiai, darbuotojai vis stumdosi ir atsitrenkia vienas į kitą, bet viskas itin geranoriška ir linksma.

Restoranas Gypsy Lounge & Grill
Foto: Andrius Užkalnis

Dviese sumokėjome 37,70 EUR ir palikome arbatpinigių. Tokių restoranų reikia Lietuvai, Vilniui ir pasauliui. Už maistą – dvi žąsys, bet už visą idėją ir gerą nuotaiką tai duočiau visas penkias – todėl bendras įvertinimas yra trys stiprios, drūtos, čigoniškos žąsys auksiniais snapais.

Gypsy Lounge & Grill, Etmonų g. 2, Vilnius. Tel. +370 631 77725. Facebook profilis: https://www.facebook.com/gypsy.lounge.and.grill

Nuo sekmadienio iki trečiadienio – nuo vidurdienio iki 23:00, ketvirtadieniais nuo vidurdienio iki 00:15, penktadieniais ir šeštadieniais nuo vidurdienio iki 03:00.