Tas pats ir su maistu: Vilniuje irgi viską vartoju amerikietišką, ką tik galiu - nuo brandintos jautienos iki riešutinės kavos ir krienų majonezo, net dantų pasta dažnai tokia, kurios Lietuvoje nenusipirksi, nes ji turi būti pagaminta Cincinatyje, Ohajo valstijoje, ir turėti tą ypatingą amerikietišką skonį, kurio Europoje nėra. Ir atsisėdęs restorane, dažnai geriu tą rudą saldų nealkoholinį gėrimą su burbuliukais, kurį kažkuris rašytojas (ne aš) yra pavadinęs kapitalizmo pienu. Net mano šunys kasdien vartoja amerikietiškus vitaminus ir papildus.

Geidžiu, kad kuo daugiau žmonių rašytų ir skaitytų angliškai, kad JAV literatūra, menas ir kultūra užimtų kuo didesnę vietą lietuvių protuose, išstumdami kuo toliau Žemaitę, kad lietuviai tarpusavyje kuo daugiau bendrautų angliškai ir dar su amerikietišku akcentu, kad sveikintųsi, sakydami: “Yo byatch”

Man negana, kad Amerikoje yra mano namai: aš noriu ir Lietuvą, kuri mano gimtoji žemė, taip pat būtų amerikonizuota, kuo labiau taptų panaši į Ameriką. Geidžiu, kad kuo daugiau žmonių rašytų ir skaitytų angliškai, kad JAV literatūra, menas ir kultūra užimtų kuo didesnę vietą lietuvių protuose, išstumdami kuo toliau Žemaitę, kad lietuviai tarpusavyje kuo daugiau bendrautų angliškai ir dar su amerikietišku akcentu, kad sveikintųsi, sakydami: “Yo byatch”, ir norėčiau Lietuvoje juodaodžio prezidento iš Čikagos, Atlantos arba Detroito, kuris važinėtų po Lietuvą amerikietišku visureigiu, kurio chromuoti ratlankiai būtų su spygliais arba dar būtų su uždėtiniais antraisiais inertiniais ratlankiais, kurie suktųsi, automobiliui sustojus prie šviesofoto, ir kad mūsų krepšinio komandas pavadintų Kaunas Kings ir Vilnius Vipers, ir dar Jurbarkas Johnsons, ir, žinoma, kad country muzika užimtų būtų pagrindinis muzikos žanras, kad lietuviai atprastų nuo kaimo kapelų ir „Jau gegužio žiedai“ ir vietoje to amerikos kaimiečiai su džinsais, auliniais batais ir languotais marškiniais nacionalinės TV eteryje per dienas dainuotų apie savo sunkvežimius, viskį ir nelaimingą meilę kaimo mergoms, kurias jie nori myluoti ant šieno Teksaso fermoje. Tai yra mano vizija Lietuvai 2030 metams, ir mes prie to artėjame.

Restorano ¿Donde? apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Todėl galite įsivaizduoti, su kokiu džiaugsmu aš išgirdau pranešimą, kad Vilniuje atsirado amerikietiško stiliaus vieta, gaminanti meksikietišką gatvės maistą - takus (taco), kurių amerikiečiai jau seniai užsienietišku nelaiko, nes Meksikos kultūra ir virtuvė seniai integruota į amerikiečių gyvenimą taip pat tvirtai, kaip Indijos ir Bangladešo virtuvė yra Britanijos virtuvės dalis (tiesą pasakius, geriausia jos dalis, nes išblyškėliai anglai nelabai ką gero patys išmanytų apie skonį, ir jei ne indų ir pakistaniečių atvežti aštrūs ir skonio kupini patiekalai, jų skaniausias patiekalas būtų perkepta iki sausumo jautiena ir balta forminė duona).

Restorano ¿Donde? apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Takai yra kukurūzų arba kviečių miltų paplotėliai, gal net greičiau blyneliai, kurie pašildomi ir ant jų uždedama praktiškai bet kokio maisto, nuo mėsos ir žuvies iki sūrio, ryžių ir pupelių, jie perlenkiami ir valgomi. Būna dar ir kietųjų takų, kur blynelis kietas ir jau gatavai perlenktas, bet jie neverti jūsų dėmesio, nes tai nesąmonė (hard shell tacos). Šis restoranas ispanišku pavadinimu ¿Donde?, kas yra klausimas „kur?”, yra takų restoranas, jis daugiau nieko nedaro - atkreipkite dėmesį į du klaustukus pavadinime, pirmasis kurių yra aukštyn kojomis, taip ispanai tradiciškai žymi klausiamuosius sakinius, ir jei jums tai atrodo beprasmiška, jūs teisus; tai taip pat beprasmiška, kaip „lietuviškos kabutės”, atidaromosios pradžioje, uždaromosios viršuje, kurias aš dažniausiai ignoruoju, nes mano amerikietiškoje planšetėje iPad man per daug knysiaus su jomis vargintis, ir aš prašau, kad redaktoriai sutvarkytų, nes, mano galva, tos lietuviškos kabutės neneša jokios papildomos prasmės ar informacijos ir yra perteklinis apsunkinimas, kaip jau ir taip esu užimtas žmogus.

Restorano ¿Donde? apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Aš jums nepradėsiu vardinti receptūrų, kurias galite pamatyti patys, jei pažiūrėsite nuotraukas, kurias jums parūpinau ir nufotografavau savo puikiu amerikietišku fotoaparatu: esmė yra tokia, kad vienas takas kainuoja 2,70 EUR, tris takus padaro už 7,50 EUR, ir dar yra taco loco, tai yra, išprotėjęs takas, kur galima susimesti iki penkių sudėtinių dalių, ir kainuoja 2,90 EUR. Labai viskas paprasta su tomis kainomis. Ar galima prisivalgyti nebrangiai? Galima, nors galbūt šeimininkės vertinimas, kad dviejų takų žmogui užtenka, yra pernelyg optimistinis arba nutaikytas labai jau tokiai mažai valgančiai klientūrai: mes ėmėme po keturis, ir, aišku, persivalgėme, nes takai tikrai dideli, bet persivalgymas ir besaikis vartojimas yra tikras amerikietiškas būdas gyventi; pratinkite lietuvius vartoti plačiai, juk čia Teksaso temos restoranas, tai tegu ir valgo, kaip teksasiečiai, o kad bus pilni pilvai, tai nieko tokio. Jeigu Dievas būtų norėjęs, kad visi saikingai maitintųsi, nebūtų sukūręs skanaus amerikietiškai meksikietiško maisto.

Man labai patiko takai su šonine ir kiaušiniene (Austin), mano draugės mėgstami buvo Amarillo (su jautiena, traškiu sūriu ir čipotlės majonezu), ir dar mane, nusipelniusį maisto ekspertą, nustebino nejuokais vegetariniai takai Marfa (su baklažanu, keptu sūriu ir saldžiomis figomis) - ta prasme, kad aš visiškai nesitikėjau, kad gali patikti vegetarinis patiekalas.

Restorano ¿Donde? apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Šitų nepamatysite mano sąskaitoje, nes buvome su draugais, ir jie mokėjo už save, o mes - už save; kodėl taip darėme, tai aš jums pasakysiu: nes paskui tada nereikia skųstis, kad vieni kitus apėdėme už bendrus pinigus. Kiekvienam mokėti už save yra labai amerikietiška. Atsimenu, dar studentas būdamas, buvau pakvietęs draugus į gimtadienį į Stiklius, ir sugalvojau, kad visi turi už save susimokėti, tai kai kas suprato, o kai kas ne, ir už tuos spaudikus turėjau mokėti aš, ko jiems niekada neatleidau. Ne pinigų man gaila tąsyk buvo, o kad nepriverčiau visų pagal mano tvarką elgtis.

Restorano ¿Donde? apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Teigiami dalykai, kuriuos su džiaugsmu paminėsiu apie ¿Donde?, yra puikios sudėtinės dalys - tiek šoninė, tiek jautiena, tiek lėtai troškinta kiauliena, tiek marinuoti svogūnai, viskas nepigu ir neatmestinai pagaminta. Dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, buvo pernelyg ūkiškas kapojimas, tiksliau, pjaustymas: pavyzdžiui, pico de gallo (gaidžio snapas), meksikietiška salsa iš pomidorų, svogūnų, pipirų ir silantro (pastarąją žolę lietuviai kartais vadina kalendra, nuo ko greitai aš žmones atpratinsiu) buvo tikrai per stambiai čėčkavota, lyg pomidorai su agurkais garnyrui prie karbonado kaimo krikštynose, reikėtų delikatumo, jeigu ką. Nedidelė bėda, išmokstamas dalykas.

Kitas klausimas, kurį restoranininkams reikės išspręsti, ir gana greitai, yra gamybos greitis. Takai yra greitas maistas ir kur nors Los Andžele žmonės taip ilgai nelauktų, kol jiems atneš jų takus: ypač po šios apžvalgos, kai restoraną užlūs išalkusios minios, jiems labai labai reikės greitai suktis. O minios ateis, nes takai yra toks dalykas, kad susilaikyti labai sunku. Aš jau dabar rašydamas užsimaniau vėl ten grįžti.

Restorano ¿Donde? apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Papildomus pagyrimo balus restoranas gauna už amerikietiškas kapų žvakes ant stalų iš dolerinės parduotuvės (viskas už vieną dolerį) su švenčiausiaja Gvadelupės mergele: šis kraupus meksikietiškas kičas yra tuo pačiu toks stilingas, kad aš ne kartą norėjau tų žvakių privežti ir dovanoti draugams ir artimiesiems. Kapų žvakė ant stalo labai pakelia nuotaiką; aš rimtai svarstau kambaryje ant lentynos laikyti kremuotus artimųjų palaikus, kad jie visada būtų su manimi ir jausčiausi, kad jie atėjo į svečius ir niekada nebeišeis. Man tikrai patinka restoranai, kurie moka juokauti ir gali būti atsipūtę mūsų šalyje, kurioje kasdien vis labiau įvedinėjama diktatūra ir nauji ribojimai.

Restorano ¿Donde? apžvalga
Foto: Andrius Užkalnis

Dviese su drauge sumokėjome 32,80 EUR ir dar penkis eurus palikome arbatpinigių. Žinau, žinau, už tiek daugelis jūsų maitina visą šeimą savaitę, galbūt ir taip, bet tai ne mano problema, gal truputį daugiau dirbkite, ir galėsite sočiau ir dažniau valgyti restoranuose.

Restoranui ¿Donde? spaudžiu ranką tvirtu teksasietišku paspaudimu, sveikinu puikiai pradėjus, kviečiu visus eiti valgyti ir persivalgyti, ir keturios žąsys iš penkių. Jūs darote gerą darbą.

¿Donde? Taqueria, T.Ševčenkos g. 19, Vilnius. Tel. +370 676 59939. Facebook profilis: http://www.facebook.com/DondeTacos Nuo antradienio iki penktadienio - nuo 08:00 iki 21:00, šeštadieniais nuo 10:00 iki 21:00.