Žinoma, ne visi, toli gražu ne visi atsidarys, kurie buvo pora mėnesių uždaryti. Ar gerai, ar blogai? Kaip čia pasakius. Bus tokie, kurių gaila – stengėsi, bandė, bet sustojusios pajamos du mėnesius yra ne kiekvienam suvirškinamos. Stiprieji atsidarys ir veiks toliau, o silpnieji, iškankinti ir nugalabyti, iškels baltą vėliavą.
Liūdniausia, žinoma, yra tai, kad geriausias priežastis išsilaikyti turės ne tie, kas nusipelno užsidaryti: mėgėjiškos hipsterių dirbtuvėlės arba „šeimos kavinukės“ ir kitokie restoranėliai, atidaryti tik todėl, kad diedas turėjo per daug pinigų, o jo žmona turėjo per mažai užsiėmimų, ir jai nupirko, žinote, restoraną, ir dabar ji vaizduoja savininkę ir verslininkę. Tos kavinės ir restoranai niekada pelno neturėjo, buvo finansuojami iš kitokios veiklos pajamų (kokios nors lentpjūvės, trąšų prekybos, elektros energijos skirstymo, šiukšlių perdirbimo ar trinkelių klojimo), ir jiems ta krizė buvus nebuvus. Anksčiau buvo nuostolingi ir dabar bus nuostolingi, didelio čia daikto.
Buvome nuėję į restoraną, kuris jau kažin kiek metų neužsidarė ir neužsidarys niekada: Vilniaus Senamiestyje, Stiklių gatvėje, yra restoranas „Lokys“, kuris tik pora metų jaunesnis už mane, atsidarė 1972 metais, giliu sovietmečiu, ir neužsidarė niekada – jo nenumarino nei Sovietų Sąjungos subyrėjimas, nei krizės, nei niekas daugiau.
Tiesą pasakius, maistas niekada nebuvo genialus (kaip ir Kauno spurginėje Laisvės alėjoje varškės spurgos nebuvo kažkokia fantastika, daugiau sentimentalus niekutis, bet ten žmonės ėjo ir eina dėl atmosferos ir nuotaikos), tačiau vieta pačioje Senamiesčio širdyje, puikios patalpos, idealiai tinkančios turistams, kurie nori kažko tokio truputį iš Viduramžių atėjusio, o čia dar lokys drožinėtas, na, visai fantastika (viduje jie anksčiau turėjo lokio iškamšą, bet ta buvo apklota, mat pagal Europos tvarką negalima iškamšų rodyti maitinimo vietoje ar dar kažką panašaus; aš irgi manyčiau, kad iškamšos yra negražus dalykas, jei jums atrodo tai priimtina, tai linkiu pasistatyti svetainėje kokios balzamuotos politikės iškamšą su skrybėle ir pažiūrėti, kaip tai prisidės prie atmosferos jūsų būste).
Trisdešimt niūrių sovietmečio metų į „Lokį“ vedžiodavo turistus iš broliškų sovietinių respublikų, ypač iš Maskvos ir Leningrado, kuriems tai buvo „mūsų mažieji Vakarai“ ir dar kai kurie jų kalbėdavo, kad labai jau lepina tą Pribaltiką, jeigu leidžia taip bajoriškai sklaidytis (ne prasimanymas: net kai pagal brolių Nasvyčių projektą Gedimino prospekte pastatė „Neringą“, tai Maskvos spauda labai putojosi nuo tokių begėdiškų ekscesų – šiandien „Neringa“ skina nevykėlių apdovanojimus, epinio remonto pabaiga jau daug kartų kartą perkeliama, ir jie tik keičia informacines lentas, informuojančias apie numatomą darbų pabaigą, dėl manęs gali ir nebeatsidarinėti, nes nusibodo laukti).
Šiandien restorano „Lokys“ kiemelį nuo lietaus, sniego ir meteoritų saugo nepigiai padaryti kapitaliniai stogai, kurie, deja, sudarko visą vaizdą – per juos nesimato nieko, išskyrus kitus stalus ir butaforinį vežimą su gėlių vazonu. Ar buvo čia koks nors architektas? Baikit, negirdėjom.
Valgiaraštis neatrodo blogas, bet tai geriausia, ką apie jį galima pasakyti. Geriausias iš valgytų patiekalų buvo šaltibarščiai (4 EUR), kurie buvo kreminiai ir jaukūs, išskyrus bulves, kurios buvo pavandenijusios ir nenugarintos.
Patiekalų kainos nebuvo didelės, nes šiuo metu siūlomas meniu už 13 EUR, sugrįžimo po karantino proga (išversta į anglų kalbą „Welcome Back Proposal“, norėčiau restoranui pranešti, kad gal pasikeistų vertėją, bet nesakysiu, nes pavargau rašyti apie nemokšiškai verstus meniu, nors šitas dar nėra iš blogiausių). Tačiau aš iš tų, ką džiugina ne mažos kainos, o patiekalai, ir patiekalai nepadarė įspūdžio. Tiksliau, padarė. Bendras įspūdis – nuo 1972 metų kai ką girdėjome apie šiuolaikinę maisto gamybą, bet nelabai daug, ir šiek tiek nuėjome į priekį nuo tų laikų, kai valgiaraščius tvirtindavo violetiniais antspaudais, bet nelabai toli.
Jeigu jums reikia graudaus pavyzdžio, kaip negalima gaminti, tai būtų alyvuogės šiupininėje sriuboje. Kam tos alyvuogės? Na kaip, reikia, čia toks šiuolaikinis dalykas. Čia kaip vyšniniai pomidoriukai prie sušių kituose graudžiuose restoranuose. Kai pamatote vyšninius pomidoriukus prie sušių, žinokite, kad virtuvėje dirba tetutė, kuri nori, kaip geriau, bet tas noras neparemtas niekuo – nei mokslais, nei užsienio restoranų patirtimi, nei skaitytomis knygomis. Tiesiog čia tokia lietuviška fantazija. Taip ir tos alyvuogės, skaudžiai priminusios ankstyvosios nepriklausomybės laikų vištieną su ananasu, užkeptą sūriu – tokia pati numirusi mintis.
Naminės dešrelės buvo skanios (skanesnės, negu atrodė, nes iš pažiūros neestetiškos), bulvių košė prie jų – tiesiog jokia, be pulso, be skonio, be širdies. Stirnienos karpačas adekvatus, ir tiek. Viskas alsuoja vakardiena ir nulinėmis ambicijomis.
Bulviniai kukuliukai su mėsa viduje – ištižę, o baravykai blogiausiame lietuviškame stiliuje, sodo vikšro (ar slimoko) konsistencijos. Miško grybų pažliugęs pateikimas yra lėtinė lietuviškos virtuvės liga.
Pavalgėme dviese už 45 EUR ir penkis palikome arbatpinigių. Seniausias Vilniaus restoranas nelabai ką turi parodyti lėkštėse, o ištempto stogo dėka ir senamiesčio nesimato. Tai kaip senelio automobilis „Žiguli“ iš 1970 metų, kurio vienintelis privalumas, kad jis dar užsiveda (jei akumuliatorių žiemą parsineši į namus), ir apie kurį nieko gero negalima pasakyti, nebent tai, kad tai seniausias važiuojantis automobilis rajone. Taip ir šis restoranas.
Dvi žąsys iš penkių.
Lokys, Stiklių g. 8, +370 5 262 9046. Tinklalapis: www.lokys.lt
„Facebook“ profilis: https://www.facebook.com/RestoranasLokys/
Kasdien nuo 11:00 iki 23:00
