Pirmąjį išėjimą į lauką atšventėme mylimoje Neapolio picerijoje „Užupio picerija“, tačiau apie ją jau esu rašęs apžvalgą prieš metus su trupučiu, ir negaliu vėl pasakoti jums, kaip ten gerai, nes buvo tikrai gerai, ir dar prisidėjo tas jausmas po užrakinimo namie: „o, žiūrėk, aliejus, kaip puiku“, „nuostabu, duona“, „mineralinis vanduo, fantastika“. Apie tą piceriją pasakysiu tik tiek, kad karantinas jų nenužudė, tik padarė stipresnius, ir geresnės picos Vilniuje aš ligi šiol nežinau.
Apžvalgai pasirinkau restoraną, kuriame labai seniai nebuvau, niekada dar į „Delfi“ apie jį nerašiau, ir bala žino, gal jau viskas pasikeitę, nes jis yra Vilniaus Senamiesčio tokia įstaiga, apie kurią atrodo, kad ji visada ten buvo. Kalbu apie Saint Germain, Literatų gatvėje, kuri anksčiau vadinosi Literatų skersgatvis (paskui miesto valdžia tą gražų pavadinimą išnaikino, nors nei reikėjo, nei ką, vos kelis skersgatvius Vilniuje palikusi), o Literatų skersgatvyje mano prosenelė turėjo butą, bet kadangi ji iškeliavo į geresnį pasaulį 1974 metais, tai apsilankymus ten prisimenu tik labai miglotai.
Tais laikais gyvenau Kaune, o vilniečiams Senamiestis ir jo auksinės vietos nebuvo joks prestižas, nes kūrenamos krosnimis, vandens tiekimas blogas ir elektros instaliacija dar iš tų laikų, kai Vilnius buvo Lenkijos okupuotas. Tai tiek apie Literatų gatvę, kuri dar yra pasipuošusi atmintinėmis keramikos lentelėmis ir kitokiomis fintifliuškomis, kuriose kalbama apie rašytojus (literatus), o kadangi ir pats esu rašytojas, ten jaučiuosi itin gerai. Tai lyg mano gatvė. Panašiai turbūt mėsininkai jaučiasi Mėsinių gatvėje, odminiai džiaugiasi, vaikščiodami po Odminių gatvę, vokiečiams smagu Vokiečių gatvėje stumdytis. Gaila, kad dar nėra Maisto Kritikų gatvės, niekas nepadaro ir Influencerių aikštės ir dar galėtų pavadinti Vilniuje kurį nors skverą Publicistų vardu.
Į restoraną Saint Germain vaikščiojau dar tada, kai gyvenau Anglijoje ir grįždavau į Tėvynę pilnomis kišenėmis pinigų, ir litus barsčiau kairėn dešinėn, nes turėjau juk visiems parodyti, kaip man pavyko gyvenimas. Tais laikais Saint Germain, pavadintas pagal rajoną Paryžiuje (jei kas nežinote) pasižymėjo labai geru vyno pasirinkimu (nors ir nepigiu) ir patiekalais, kurie buvo ir europietiški (tik su šiokiu tokiu linktelėjimu Paryžiaus link), ir lietuviams priimtini, nes buvo daug saldžių akcentų (primena gal Provansą, o gal kokią šaunų vasaros vakarą Tulūzoje, kur valgiau kažkada turbūt skaniausią gyvenime antieną). Uogienės, figos, medus – visokie tokie pietų šypsniukai ir bučinukai, gal kaip tie, kurių dėka Sicilija ir pietų Italija tokia miela lietuviams: arabai tenykščius gyventojus pripratino prie atominių saldėsių. Saint Germain galima rasti tokios įtakos, įsitikinau dabar.
Dar, tiesą sakant, kelis kartus bandžiau ten nueiti per pastaruosius pora metų, bet vis negaudavau vietų. Jiems buvo gaila (taip sakė), bet viskas jau buvo užimta, ir aš labai gerbiu juos už tai, kad nebandė man kaip nors padaryti išimties ir leisti man, kad užimčiau kitų žmonių staliuką. Nors ir esu įtakingiausias maisto kritikas Lietuvoje ir Baltijos jūros regione, bet turiu būti priimamas, kaip visi, ir aš rimtai sakau, man tai patinka. Nes, pripažinsiu, kai draugai negaudavo vietų, skambindavau savo pavarde, prisistatydavau, ir vis tiek man išimčių nebuvo. Taip ir turi būti. Taip yra teisinga.
Kai atėjome, prie gretimo staliuko sėdėjo pora, kuri gerokai priminė senus laikus, nes šiais laikais jau mažai bepamatysi: lietuvė mergina su užsieniečiu, kuri jautėsi labai gerai nuo to, kad jai gyvenime pasisekė (ne taip, kaip kitoms ubagėms, kurios užsieniečio nesusirado), ir kuri kalbėjo su partneriu angliškai rankiodama žodžius po vieną, o su padavėjais itin garsiai ir pasitikėdama savimi, nes dabar jos statusas jau aukštesnis. Galės ištekėti (jei pasiseks), gaus pavardę Smith arba Wesson ir paskui kelti į internetą lietuviškus vlogus apie gyvenimą užsienyje. Čia tik toks pastebėjimas, nieko neturiu prieš, linkiu jiems laimės.
Dabar, kai restoranai tik ką atidarė lauko kavines, Saint Germain jau visiškai užsakytas vakare, bet per pietus vietos yra, gal ir geriau, nes ne taip šalta: valdiškos kaldrutės uždraustos, gali atsinešti iš namų pūkines duknas, jei nori, nors ir močiutės pagalves atsivilk, bet dalintis su kitais apklotais nevalia. Nori po viena kaldra su kuo nors – parsivesk žmogų į namus.
Valgiaraštis buvo toks, kad norėjau beveik visko, mano draugė irgi norėjo beveik visko, ir žiūrėjome, kaip čia nepersivalgius absurdiškai ir nesveikai (mums pasitaiko). Ar persivalgėme? Tikrai taip, ir nė kiek nesigailiu. Energiją išdeginu sportuodamas ir nešiodamas siuntas ir spaudą viršun apačion į ketvirtą aukštą be lifto (gal minėjau, kad dabar atidariau smagų biznį, savo knygas ir žurnalus siuntinėdamas asmeniškai ir higieniškai per paštomatus, su autoriaus parašu, ir todėl prisilakstau tiek, kad jūs neklauskit). O skaniai valgyti mums prisakė Išganytojas, kuris, jei prisimenate, yra minėjęs: „Palaiminti gurmanai ir someljė, nes jų yra didžiausia sąskaita ir jie remia restoranų, kavinių ir viešbučių sektorių sunkiomis ekonominio sąstingio sąlygomis.“
Valgiaraštis – kiek pasikeitęs nuo tada, kai ten ėjau paskutinį kartą, bet tapatybė liko, ir liko pačia geriausia prasme.
Viskas prasideda nuo tobulų mažų dalykų – duonos (kuri yra skanesnė, nei jos paprastas atrodymas nuotraukoje), sviesto ir saldžiai marinuotų alyvuogių, kurias valgiau dūsaudamas iš laimės. Čia kai nuo pirmųjų kąsnių supranti, kad bus labai gerai.
Užkandžiams paėmiau šukutes (20 EUR), kurių porciją matote nuotraukoje – storos, sultingos, skonis akcentuotas pagrilintu kumpiu ir dar su baltu kreminiu padažu, kurį būčiau laižęs nuo lėkštės, jei ne žmonės, kurie sėdėjo aplinkui ir kurie tikisi iš manęs gražaus, aristokratiško elgesio.
Draugė užsisakė salotas su rūkyta žąsiena (13 EUR), ir nors nesu istoriškai salotų mėgėjas, šios salotos buvo lyg Dievo rankomis paruoštos, su nuostabiais žąsies griežinėliais (ne laukinės žąsys, kaip mano lyderiaujantis restoranų apžvalgų prekės ženklas, bet vis tiek žąsys), brandinto sūrio griežinėliais ir dievišku garstyčių ir medaus padažu – štai jis, ir vėl arabiškosios Afrikos šiaurės ir Artimųjų Rytų saldumas. Avokadas suteikė gaivos.
Pavyzdingas, kreminis buvo jautienos tartaras (14 EUR): ne košė, o tobulos konsistencijos, pagamintas tariamai nerūpestingai, lyg Prancūzijos kaime, su agurkėliais, nepretenzingai, bet mes supratome, kad tai yra aukščiausia nerūpestingumo forma. Žalioje jautienoje labai juntama kokybė: patiek kapotą arba maltą prastą mėsą, ir tuojau pajusi, o čia buvo tokia mėsa, kad galima buvo jos suvalgyti salotinį dubenį, arba dar daugiau, gal ir visą cepelinų puodą.
Triušiena (23 EUR) buvo eilinė, skaičiuojant ir matuojant labai aukštais šio restorano matais, ta prasme, tai nebuvo geriausias gyvenime valgytas triušis, jis buvo tiesiog labai geras, minkštas, skonio buvo daug, bet į triušienos šedevrų konkursą jam buvo anksti. Tai buvo, pasak padavėjo, vienas naujesnių restorano patiekalų. Tačiau tokia triušiena nepadarytų gėdos nė vienam geriausiam Vilniaus restoranui – nei „Telegrafui“, nei „Stikliams“, nei Liutauro Čepracko „Gastronomikai“.
Tačiau ėriena su figomis (30 EUR) buvo Saint Germain triumfas. Jei norite tos priežasties, kodėl šis restoranas jau tiek metų laikosi tvirtai ir yra užsakytas vėl ir vėl ir vėl, tai čia dėl tokių patiekalų. Nuo tobulos išvaizdos, lyg specialiai sukurtos Instagramui (pažiūrėkite mano profesionalią nuotrauką, galima nors į žurnalą dėti, nors per televiziją rodyti, toks ten perfekcinis saldainis, nesigirsiu, bet fotografuoju kaip Dievas), iki skonio harmonijos, to tekančio, lūpas lipinančio figų saldumo iki stipraus, bet švelnaus ėrienos skonio – tai buvo kosmonautų gardėsis iš kosmoso. Nuo šito patiekalo man norėjosi daryti gera aplinkiniams, draugei to paties norėjosi irgi, ir mes tame džiaugsmo sūkuryje paprašėme padavėjo nusiųsti dovanų desertus dviems garbaus amžiaus ponioms prie gretimo staliuko, kurios atėjo tik kavos išgerti, prieš tai dar pasvarsčiusios, ar vien tik kavą čia tinka gerti, nes čia tik restoranas. Kartais taip elgiamės, nes labai smagu, kai į restoranus eina vyresnio amžiaus žmonės, kaip Vakaruose. Čia mūsų neformali iniciatyva: nusiųskite žmonėms prie gretimo staliuko ko nors dovanų.
Dviese sumokėjome už tobulą, tobulą, tobulą pavalgymą 141 EUR ir dar 19 EUR palikome arbatpinigių, nes nėra geresnio būdo parodyti šventinę nuotaiką ir jausmą, kad viskas bus gerai ir jau yra gerai. Restoranas St Germain padarė mums neeilinę šventę – kaip matėme, godžiai žioplinėdami į kitų valgytojų lėkštes, panašiai savo maistu džiaugėsi ir kiti, tik gal mes jautėmės labiau už kitus pasiilgę tokios dienos, kai pagaliau prakeikti ribojimai pradės trupėti, ir geras gyvenimas vėl grįš pas mus, nusipelniusius gyventi geriau, keliauti toliau ir valgyti skaniau.
St Germain gauna penkias žąsis iš penkių ir, jei viskas bus gerai, tai bus vienas iš metų restoranų sąrašo, kuomet ateis Kalėdų laikas ir man reikės skelbti prestižo ir sėkmės laiminimus Vilniui, Lietuvai ir pasauliui. Būkite palaiminti, senžermenai. Šlovė jūsų ėrienai su figomis.
Saint Germain, Literatų g. 9, Vilnius. Tel. +370 5 262 1210.
Facebook profilis: http://www.facebook.com/saintgermainrestoranas
Kasdien nuo vidurdienio iki 23:00.
