Į namus maisto neužsisakinėsiu iš dalies ir todėl, kad jau nuo rytdienos galima valgyti restoranuose prie lauko staliukų, ką ir darysiu, patikėkit jūs manim. Aišku, bus taip, kad kada nors užsimanysiu kokio „Subway“ sumuštinio ar kad picą man atvežtų iš Užupio, bet šiaip tai, žinokit, gana yra gana. Nes šio karantino paskutinė patirtis privertė mane susimąstyti, ar ne per daug aukoju dėl to, kad pagrindinis Lietuvos portalas DELFI turėtų savo reguliarią savaitinę restoranų kritikos rubriką. Aš praktiškai kaip tas vienuolis, kuris dirba su raupsuotaisiais arba ebolos virusu apsikrėtusiais, rizikuodamas savo sveikata ir gyvybe. Na, gyvybe tai gal nerizikuoju, nes nunuodyti manęs dar nebandė, tačiau psichinė sveikata kartais patrinka.

Kadangi mano draugė Fausta (ją pažįstate iš Instagramo ir kitokių socialinių tinklų) yra didelė Azijos maisto mėgėja, tai ji pasiūlė užsisakyti karantininį lauknešėlį, arba, tiksliau, siuntinėlį iš restorano Briusly. Aš šiaip irgi esu didelis Azijos maisto specialistas ir toje jūsų Azijoje pratrynęs kelnes ir alkūnes, Tokijuje greitai mano vardu kokią nors gatvę pavadins, o Delyje esu net pasiklydęs lūšnynuose ir maniau, kad niekada mano namiškiai nebepamatys manęs gyvo, ir būtent todėl, kad išmanau Azijos maistą, vengiu jį valgyti Lietuvoje.

Apie restoraną Briusly esu dvigubos nuomonės. Arba net trigubos. Seniai ten nebuvau, daug metų, tai pirma. Antra, restoranas yra Islandijos gatvėje, antrojoje pagal blogumą gatvėje Lietuvoje, kurios pavadinimas yra keiksmažodis (pirmoji – J. Basanavičiaus gatvė Palangoje) dėl prasto skonio ir ten besiveisiančių, kaip veisiasi kerpės ir nagų grybelis, ofisinio planktono sliekų ir lervų. Trečia, kai ten buvau paskutinį kartą, tai maistas buvo toks ne kažką, užtat visi, kas ten buvo, labai buvo patenkinti savimi – tokie miesto hipsteriai, valgantys pas kitus hipsterius maistą, kuris tipo lyg tai kaip Tailande ar Laose, nes jie, žinote, ten yra žiemoję ir nuo to laiko viską valgo su kokoso pienu. Nepatiko man nei klientai, nei darbuotojai, bet tai buvo seniai, kai man šiaip nelabai kas gyvenime patiko. Dabar tai aš viskuo patenkintas, kaip agurkas.

Tai ir sutikau užsisakyti iš to Briusly, ir tai nebus standartinė apžvalga, todėl kad neturiu tam laiko, ir jie nenusipelno.

Nežinau net, nuo ko pradėti. Nuo ko pradėtumėt jūs? Ar kad pamiršo nealkoholinį alų (tiesa, „Wolt“ paskui grąžino pinigus ir dar davė dovanų), ar kad supakuota viskas buvo atbulom rankom, maistas buvo vos drungnas, į popierinį maišelį skysčiai išsipylę ir kažkaip atrodė, lyg jie daro viską pirmą kartą? Kiek jau savaičių karantino buvo, ar būtų taip sunku buvę normaliai supakuoti, į tinkamus indus, kaip kokia Da Antonio (gerai, tie yra vienas prabangesnių restoranų) arba koks Borsch, kuris yra visiškai paprastas ukrainietiškas, bet kažkaip sugeba padaryti taip, kad dalykai nekristų ir nesipiltų?

Ar kas nors galvojo apie tai, kad maistas pristatymui į namus, šiaip jau, bus pristatomas į namus? Lakštiniai buvo pervirę, ir ne šiaip pervirę, bet tragiškai pervirę. Buvo gaila savęs, kaip valgytojo. Taip, aš suprantu, jie, turbūt, ilgai keliavo ir sutižo skystyje, bet gal galima buvo apie tai pagalvoti? Sriubos Laksa (6.80 EUR) skystimas buvo pusėtinas (ta prasme, aš geriau išvirčiau – vieną sykį viriau kulinarinėje studijoje ir, patikėkit, man geriau gavosi), bet ne tik kvietiniai makaronai buvo ištižę, bet ir vištiena buvo blyški, atrodė pigiai ir skonio neturėjo jokio.

Foto: Andrius Užkalnis

Skonio nebuvimo čempionate auksą būtų paėmę Har Kao virtinukai su krevetėmis (7.60 EUR). Jie ne tik atvyko sulipę ir kai kurie jau buvo suardyti, bet viską atleisčiau, jei jie turėtų kiek nors skonio. Vanduo iš krano turi daugiau skonio. Tai buvo blankiausias šimtmečio patiekalas, lyg valgyčiau sutirštintas bekvapio muilo putas.

Yaki Soba (kepti kvietiniai makaronai su krevetėmis, vištiena ir austrių padažu, 6.70 EUR) maudėsi ir pliuškenosi tame padaže, kaip mano šuniukė Arizona, kai randa paupyje dumblo. Tai buvo neskaniausi makaronai nuo to laiko, kai Lietuvoje atkūrė nepriklausomybę ir nustojo gaminti rusiškus „pa flotski“ su troškinta mėsa arba tušonke. Pagardinimui buvo įdėta visiškai netinkamo plonai pjaustyto imbiero, žinote, to, kurį paprastai duoda prie sušių. Kodėl? Lygiai taip pat galima buvo įmesti raugintų kopūstų, silkės ir įpilti balzaminio acto. Tiek pat būtų padėję.

Kepti ryžių makaronai Pad Thai (7.30 EUR) buvo kiek geresni, bent jau padaže nesimaudė, tai ačiū jums bent už tai. Ir ten buvo tas pats imbieras. Dar kartą, kodėl? Kai kurie klausimai niekada nebus atsakyti. Gal jų toks receptas, bet kas sugalvoja tokius receptus?

Tigrinės krevetės traškioje tešloje (3.20 EUR) geriausiai būtų aprašytos žodžiu „pamanoma“, bet vasaros suktinukai (Summer Rolls) su krevetėmis ir majonezu (kaina tokia pati) atrodė taip, lyg kažkam liko nuo krikštynų kibiriukas majonezo ir jį visą ten suvarė, nes negaila, ir žmonėms patinka, kai sotu.

Foto: Andrius Užkalnis

Lašišų tartaras (8.40 EUR) kentėjo nuo to paties majonezo problemos. Gal virtuvėje dirba teta Jadzė, kuri atkalus ranką ir kasdien ruošia gedulingus pietus kavinėje „Rupūžėlė“, ir todėl mano, kad kuo daugiau majonezo reiškia laimingą klientą? Tai buvo lašišų košė su majonezu.

Visas nususęs, atvėsęs ir neskanus maistas kainavo 49.30 EUR su pristatymu ir arbatpinigiais kurjeriui, kuris juk nekaltas, kad jam davė tokį dalyką vežti. Jei kas nors restorane įsižeidė, tai žinokit, jūs mane šituo jovalu įžeidėt labiau.

Viena žąsis iš penkių, ir gerai, kad jau nebereikės užsisakinėti į namus.

Briusly, Islandijos g. 4, Vilnius. Tel. +370 691 41205. Tinklalapis: http://www.briusly.lt

Darbo laiką pasitikrinkite pristatymo programėlėje.