Apžvalgos neturi sustoti net ekstremaliomis sąlygomis, todėl šįkart pasirinkau restoraną, kur buvau nuėjęs, atrodo, prieš septynerius metus (nelabai atsimenu, gal net apžvalgos nerašiau tąsyk). Tada, kiek atsimenu, visai patiko, nors ir buvo gana formalu ir nebuvo to indiško restorano jaukumo, bet čia Lietuva, rytų Europa, kurios svetingumo tradicijos nėra gilios ir dažniausiai pasimetusios tarp baudžiauninko nuolankumo ir sovietinės arogancijos. Tai buvo seniai. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė.

Šiais laikais Indijos ir aplinkinių šalių maisto Vilniuje tikrai yra: mūsų favoritas yra ir lieka Blue Lotus, su Tailando virtuvės priemaiša, patikimos virtuvės (apie jį rašiau portale DELFI: https://www.delfi.lt/verslas/mano-eurai/a-uzkalnis-suprato-kad-apie-restoranus-apsimoka-klausyti-ir-kitu-nuomoniu.d?id=72367952) ir dar paminėčiau neseniai atrastą Mažąją Himalają (Laukinių Žąsų apžvalga DELFI: https://www.delfi.lt/maistas/laukines-zasys/uzkalnis-susigraudino-restorane-prisimines-antraja-tevyne-anglija.d?id=83723805). Dar neblogą įspūdį paliko Namaste India, bet tai buvo jau 2016 metais, net nežinau, kaip jiems sekasi dabar (DELFI apžvalga: https://www.delfi.lt/maistas/laukines-zasys/uzkalnis-susigraudino-restorane-prisimines-antraja-tevyne-anglija.d?id=83723805). Dar yra keli vegetariniai restoranai, ir tarp jų yra neblogų, bet iš pagarbos mėsavalgiams ir Kristaus prisikėlimo šventei aš jų šiandien neminėsiu.

Ačiū Dievui, Indijos maisto Lietuvoje dar negriebė jokie restoranų tinklai, nėra nei „Indijos kaimo”, nei „Bombėjaus paparčio”, nei „Bernelių tandoro krosnies” ar panašių dalykų, todėl, kaip ir mano trečiojoje Tėvynėje Anglijoje, Lietuvoje visi indų restoranai yra vienas nuo kito nepriklausomi ir kiekvienas eina savo keliu.

Sue’s Indian Raja (kai per radiją sakydavo reklamą, tai taip keistai tardavo, sakydavo „Sujės indijėn radžá”), yra vienas seniausių restoranų Lietuvoje: jam praktiškai tiek metų, kiek ir Lietuvos nepriklausomybei. Kai 1993-1994 metais dirbau turizmo vadove “Vilnius In Your Pocket”, tas restoranas jau buvo ir mes apie jį rašėme. Ko iš šio restorano neatimsi, tai vaizdo į Katedrą. Tokius vaizdus turi Zoe’s (gretimai - man ten kažkada labai patikdavo, o paskui ėmė nebepatikti, vis nesiryžtu išbandyti naujai) ir viešbutis Kempinski, kuris man buvo antrieji namai prieš karantiną ir bus po jo: nėra geresnės vietos ne tik pavalgyti, bet ir dalykinį susitikimą organizuoti, į spa nueiti arba kokia iškilminga gimtadienio proga pernakvoti (taip, mano tokie įpročiai, nesmerkite manęs - esu išauklėtas su pomėgiu geriems dalykams). Kodėl man patinka Kempinski? Nes ten labai privatu, štai kodėl. Aš labai megstu privatumą. Ir ten jie turi vaizdą į Katedrą, kaip ir Sue’s Indian Raja, apie kurį šiandien ir rašau.

Pridursiu, kad, žinoma, esu indų virtuvės pakankamai didelis mėgėjas, žinovas ir ekspertas, ne tik iš kelionių į Indiją, bet ir iš šešiolikos metų gyvenimo Anglijoje, kur indų virtuvė yra britų nacionalinio paveldo dalis. Ten ji nelaikoma užsienietiška ir, pačių indų iš Indijos liudijimu, yra geresnė negu Indijoje, Pakistane ir Bangladeše, kur kulinarinius žygdarbius riboja skurdas.

Užsakyme (nuotraukos pateiktos, net užsakymo forma iš programėlės Wolt, tik ištryniau mūsų namų adresą, nes per daug gerbėjų prie namų ateitų, jei žinotų, kur mes gyvename) nerasite indiškos duonos (naan), kurią šiaip mėgstame, bet kuri visiškai neišlaiko pristatymo niekada. Ji atvyksta nusėdusi, susitraukusi, pavargusi ir liūdna. Tai mes jos ir neužsisakėme, nes kam gadintis įspūdį.

Užsisakėme įvairių karių. Karis, skirtingai nuo lietuvių supratimo, yra ne milteliai, kurių žiupsnelį įberia į kokį nuobodų lietuvišką patiekalą ir būna vištiena su kariu - karis (curry) yra patiekalas, kai tirštame padaže, paruoštame su nežmoniškais kiekiais prieskonių, patiekiama mėsa, vištiena, žuvis, daržovės ar jūros gėrybės. Receptų yra įvairių, dažniausiai kuo toliau į pietus, tuo stipriau privaryta aštriųjų pipirų, kuriuos dar aitriaisiais vadina, bet aš tai senos kartos lietuvis, todėl ir sakau - aštru.

Kai sakau, kad nežmoniškais kiekiais, tai patikėkit: reikia pamatyti indų šefą darbo vietoje. Jei mes čia Europoje beriame žiupsneliais ar arbatiniais šaukšteliais, tai ten jie varo saujomis. Net jei patiekalas nėra labai aštrus, vis tiek tokia dozė prieskonių - kardamono, kumino, šafrano, anyžiaus, kad paskui negali ramiai miegoti visą naktį, prieskoniai persisunkia per kraujagysles į smegenis ir ateina neramūs sapnai ir visokios baisios ir mistiškos legendos. Aš po geros indiškos vakarienės sapnuoju Delio drakonus ir Bombėjaus dinozaurus, kurie mane gyvą ryja ir alsuoja man į veidą ugnimi, o paskui gundo aštriais pipirais, kurie čia pat pavirsta svilinančiomis liepsnelėmis. Čia taip būna, kai indų restoranas yra geras ir kokybiškas.

Šiuo atveju taip nebuvo, patikėkite. Net nežinau, nuo ko pradėti: ir tikrai ne nuo to, kad sriuba su daržovėmis (pipirinė sriuba Muligawtany) atvažiavo drungna, ir ji pati buvo skysta, išvirta, lyg stengiantis prie lietuviško prasto skonio prisitaikyti. Mano vaikystėje skaičiau laikraštyje reportažą, kaip kažkurioje valgykloje darė patikrinimą ir žurnalistų akivaizdoje išvirė barščius pagal receptūrą, tai niekas tų barščių pažinti negalėjo, sriuboje samtis stovėjo, o kvapą galima buvo pjaustyti peiliu - visi suprato, kad tas ankstesnis vandenukas, barščiais vadintas, buvo tik nuvogto gaminimo padarinys. Mūsų atveju tas pipirinis sultinys su lęšiais, ryžiais ir daržovėmis buvo valgyklinė blankuma už 4.50 EUR.

Vištienos korma (12 EUR, pažymėta kaip populiarus patiekalas) man buvo testas, pagal kurį atskiriu gerą virtuvę nuo prastos. Šis neaštrus patiekalas yra su kokosais ir anakardžių riešutais, ir prasti restoranai, žinodami, kad žmonėms patinka saldumas, privaro ten cukraus tiek, kad bevalgant ausyse pasigirsta melodijos apie diabetą ir dantų gręžimo aparato burzgesys. Čia nebuvo cukraus problemos - problema čia buvo visiškas skonio blankumas, lyg patiekalą būtų man ne ragauti davę, o suvyniojo į maistinę plėvelę ir per ją davė lyžtelėti.

Avienos Rara Gosht (13 EUR), kur aviena buvo, pagal receptą, troškinta su ėriuko faršu ir česnakais bei imbierais, ir patiekalas buvo pažymėtas dviem pipiriukais - turėjo būti gana aštru, bet aštru nebuvo. Aštrumas buvo optimizuotas jūsų bobutei, kuri toliau Palangos nebuvo nukeliavusi ir kuriai kečupas iš prekybcentrio yra egzotika ant pavojaus ribos. Tai buvo taip neįspūdinga, lyg tai būtų gaminę ne virėjai iš Indijos, o kokia nors šeimininkutė iš gilaus Lietuvos kaimo, kuriai parodė du indų filmus su dainom ir šokiais, ir ji gamino pagal įspūdį iš tos kinematografijos. Produktai kokybiški, maistas nuviliantis iki ašarų.

Krevečių Malvani (su kokosu, čili pipirais ir citrina), 17 EUR, paskandino krevetes neskaniame ir neišraiškingame padaže, ir jos tame padaže buvo nepelnytai pražuvusios. “Mamyte, per anksti išėjai”, toms krevetėms rašė jų vaikai, krevečiukai ir krevetytės, likę plaukioti šiltose jūrose. Visiškai be reikalo tos krevetės buvo sunaudotos, tokiame padaže baigti gyvenimą yra liūdna mirtis.

Daržovių Biryani (7.50 EUR, ryžiai su daržovėmis) buvo pusiau aromatingi ir turbūt mažiausiai nuvylęs iš patiekalų. Taip, jis nuvylė, bet čia bent jau buvo kažkiek panašu į kai kuriuos geresnius indų restoranus. Šis patiekalas buvo, kaip Lietuvos vyriausybės pastangos kovoje su koronavirusu: apdovanojimų nelaimės, bet būna ir blogiau.

Agurkų Raita (4.50 EUR), jogurtinis padažas, skirtas užgesinti pragariškai čili pipirų ugniai, čia buvo nereikalingas: kaip ugniagesiai, kuriuos iškvietė per klaidą, nes nebuvo gaisro, tiesiog kaimynė perkepė karbonadą, ir pro langus virto juodi dūmai.

Už labai neįspūdingą vakarienę sumokėjome 61.50 EUR, ir tikrai tai nebuvo gerai išleisti pinigai, visa laimė, kad pinigai šiame darbe (restoranų inspekcijose) yra tik instrumentas, kurio negaila, kaip staliui negaila obliaus. Nykaus įspūdžio ir beprasmiškai užpildyto skrandžio buvo gaila labiau. Žinote, būna geras seksas, būna vidutiniškas, būna prastas ir dar būna tas, kur jūsų draugė išvis neateina į svečius ir liekate vienas su savimi. Tai čia būtų tas variantas, kur draugė ne tik neatėjo, bet net nežinojo jūsų adreso.

Viena žąsis iš penkių.

Sue’s Indian Raja, Odminių g. 3, Vilnius. Tel: +370 5 266 1888. Facebook profilis: https://www.facebook.com/suesindianraja

Pirmadieniais nuo 17:00 iki 23:00. Nuo antradienio iki sekmadienio - nuo vidurdienio iki 23:00 (programėlėje Wolt laikas nurodytas kitaip, pasitikrinkite prieš užsakydami).