Sveikinu visus, susirinkus savo namie prie ekranų. Daugelis jūsų laukia, kada aš pagaliau nebegalėsiu valgyti restoranuose ir apie tai rašyti. Galiu pradžiuginti: dar negreitai. Dar kokius keturiasdešimt metų turėsite pakentėti, ir kiekvienas sekmadienis jums bus Užkalnio diena, kaip krikščionims sekmadienis yra Dievo diena, taip ir valgytojams šiandien gastronominių žinių metas.
Man uždartų restoranų nebūna. Geras restoranas karantino nebijo.

Žinios iš restoranų fronto daugiausia nėra linksmos. Laikas nėra lengvas, bet aš jį matau, kaip naujas galimybes: pavyzdžiui, pats siuntinėju skaitytojams knygas ir žurnalus savo rankomis juos pakuodamas ir naktį į paštomatą veždamas. Kodėl naktį? Nes naktį nėra eilių ir niekam netrukdau su savo trisdešimčia ar keturiasdešimčia paketų. Kasa dūzgia, verslas sukasi. Ryte atsikeliu, pasižiūriu koldūnų pardavimus ir nusišypsau. Ekonomikos smagračiai net švilpia. Išgyvena stipriausieji.

Taip ir restoranų versle: manau, geriausiai seksis tiems, kas sugebės radikaliai sugalvoti save iš naujo. Kas sugebės save dar kartą atrasti. Kaip jau esu sakęs savo trečiadienio skiltyje, po krizės mūsų laukia naujas gyvenimas, nebebus taip, kaip buvo anksčiau. Ir čia gaunasi taip, kad daugiausiai galimybių atsitiesti turi tie, kam ši krizė yra ne pirmoji, ir kas jau matęs ir šilto, ir šalto.

Restoranas „Da Antonio“ tikrai matęs visko - nuo 1997 metų. Jam greitai bus ketvirtis amžiaus, apie jį esu rašęs prieš kelerius metus. Kai užgriuvo karantinas, einantis kaip viską traiškantis tankas per restoranų, barų ir kavinių sektorių, paliekantis po savęs žmones be darbo, įstaigas su nesumokėta nuoma ir tiekėjus be pinigų, nes pajamų yra nulis, galvojau, nejaugi Antonio kažką sugalvos? Savininkas, Antonio Meschino yra geras draugas - turiu deklaruoti interesą, nes kitaip žmonės manys, kad čia saviems reklamą darau, iš tiesų, dabar toks laikas, kai remiu ir savus, ir nepažįstamus, tiesiog šiandien, po cepelinų ir paprasto maisto, atėjo eilė pažiūrėti, kaip karo sąlygomis veikia aukštoji gastronomija.

Kitas dalykas: restoranas tik ką atsinaujino interjerą, bet apžiūrėti galėjau tik nuo durų, tolyn neleidžia (žr. nuotrauką). Tvarka yra tvarka.

Kad Antonio ir jo picakepys Federico sėkmingai parduoda Neapolio picas „Užupio picerijoje“ išsinešimui, man nebuvo paslaptis, bet picos yra tradicinis išsinešimo maistas, jas net Italijoje išsinešimui gamina. O kaip tu paruoši išsinešimui pastą? Sriubą? Žinoma, galėti galima, bet ar tai tebebus tas maistas, apie kurį galvoju net Kalifornijoje (kad Amerikoje, ypač Vakarų pakrantėje, italų maistas labai modifikuotas ir gana atitrūkęs nuo Italijos, ypatingai pastos patiekalai, esu jau kalbėjęs)?

Restoranas „Da Antonio“, Vilniaus g. 23, Vilnius
Foto: Andrius Užkalnis

Pirmoji pamoka iš Da Antonio ir jo šefo Dimos: jeigu nori veikti kitokiomis, karo sąlygomis, turi ir meniu atitinkamai paruošti. Čia padaryta tai, ką galiu rekomenduoti kitiems restoranams: tiekite tai, kas gali išlaikyti kelionę, tegu ir nedidelę. „Da Antonio“ reperturaras labai smarkiai sutrumpintas. Jie dirba specialiai karo režimui. Todėl ir jūs (sakau kitiems restoranams) - nebandykite viso meniu vežioti. Juk, pavyzdžiui, oro linijos, net ir verslo ir pirmojoje klasėje, nepateikinėja to, ko lėktuve nepagaminsi arba to, kas bijo aštuoniolikos valandų skrydžio: kokio aštuonkojo ar šonkaulių.

Sudėliojome užsakymą ir atvažiavome, pavedžioję šunis miškuose prie Vievio (taip, tokius atstumus važiuojame, kad tik būtume saugūs ir nebūtų kontakto su kitais žmonėmis) - galvoju, neužsisakysiu pristatymo, geriau patys parsivešime, nes jei nori tobulo kurjerio, turi būti juo pats. Aš ir buvau tas tobulas kurjeris, vairuodamas tuščiomis miesto gatvėmis atsargiai, lyg gulbės kiaušinį veždamas. Norėjau, kad maistas atvažiuotų tobulas. Jis tobulas ir atvažiavo.

Salotos da Antonio (17 EUR) buvo, garbės žodis, lygiai tokios pačios, kaip restorane - šviežios daržovės su burrata, vėžių uodegėlėmis ir lašiša. Čia paslaptis buvo tiesiog labai geros kokybės sudėtinės dalys, ir tinkamas pataisymas: salotos nebuvo nužudytos kokiu nors lipniu ar tirštu padažu. Aš valgiau namie ir galėjau užsimerkti ir įsivaizduoti, kad karantinas baigėsi, ir aš esu restorane. Juo labiau, kad namai irgi gražūs, ačiū labai.

Antras užkandis, visiškai nenukentėjęs nuo pervežimo iš Vilniaus centro į Naujamiestį, buvo garsioji Antonio burrata (16 EUR), su baklažnų rūkyta tyre, saldžiu svogūnų džemu ir lazdyno riešutais.

Restoranas „Da Antonio“, Vilniaus g. 23, Vilnius
Foto: Andrius Užkalnis

Garsioji - nes restoranas pats ją atsiveža (žinau, nes mano buvo tai pasakoję jau anksčiau). Ir čia buvo ta pati, ne parduotuvinė. Švelni, kreminė, bėganti grietinėle su riešutinio poskonio užuomina, burrata buvo iš svajonių pasaulio. Italija, atleisk, jeigu kada nors ką nors buvau pasakęs skeptiškai arba nepakankamos ekstazės tonu. O dar saldusis svogūnų džemas, kuris duoda tokio išdykusio saldumo žaismingumo, kaip užgaidos, kaip deserto pažado (deserto šiuo atveju neužsisakėme - namie yra šokolado, tai tiek to).

Žuvienė (17 EUR) atvažiavo dar karšta, ir kvepianti taip, kad, turbūt, užuodė ir kaimynai. Nors nei man, nei mano draugei Faustai pomidorinė žuvienė nebūna pirmasis pasirinkimas, jeigu yra kitokių žuvienių (tiesiog pomidorai sriuboje man asmeniškai nėra tai, ką akimirksniu renkamės), šitą būčiau suvalgęs vienas, jei neturėčiau jokios valios. Bet turiu valios, pasidalinau žuviene su savo gyvenimo moterimi. Ar sriubą tinka vežioti? Geriau, aišku, jos nevežioti - nes jeigu ji būtų tiesiai ant stalo iš virtuvės, būtų geriau. Tačiau šiuo atveju nevežioti nesigauna, tai buvo 80 proc. gerumo, kas yra labai, labai gerai, jei jūs prisiminsite, kad 100 proc. gerumo šiuo atveju yra kosmosas. Tai čia - aštuoniasdešimt procentų kosmoso. Kas yra geriau, negu viskas aplink, ką galima gauti šiandien.

Taigi pasta. Pasta, kurios, girdi, negalima vežioti (čia aš taip buvau sakęs). Aš klydau. Aš buvau neteisus. Penne (trumpi vamzdeliai) su baravykais ir ėriena (17 EUR) buvo absoliučiai fantastiniai. Ir su jais galimas toks dalykas - juos GALIMA pašildyti. Ant keptuvės, su trupučiu alyvuogių aliejaus. Patys italai taip daro. Ir pasta buvo al dente, tai yra, kietoka, kaip turi būti. Antonio, taika ir laimė tavo namams.

Nebūtų tai Užkalnio apžvalga, jei nebūtume paėmę paties brangiausio patiekalo iš meniu. Ne, ne dėl to rinkomės. Geriausiai skambėjo, o kad 38 EUR, tai tokia kaina, nemokamo nieko nebūna. Laukinis jūros ešerys (branzino) su mažais pastos perlais (fregola), kurie nuotraukoje gali atrodyti, kaip stambios kruopos. Ešerys buvo idealiai pagamintas, gražiai skirstėsi pluoštas skiltelėmis. Pasta fregola buvo su trumais, ir tai galėjo suprasti net ir tas, kas trumų nėra anksčiau ragavęs.

Stiprus ir visiškai restoraninis patiekalas, puikiai atrodantis ant lėkštės, kuriame nebuvo nieko atvežtinio. Jeigu mes, neįgudusiomis rankomis galime beveik tobulai serviruoti, dėdami iš dėžutės ant lėkštės, tai ir jums tai turėtų puikiai pavykti.

Vakarienė dviems kainavo 95 eurus, su arbatpinigiais - 110 EUR. Banknotus galite pamatyti nuotraukoje.

Ką galiu pasakyti? Jau, turbūt, atspėjote, kad blogai nebuvo. Blogai nebuvo. Tai buvo geriausias restoraninis maistas Vilniuje šiandien. Karantinas nėra tam, kad taupytumėt. Karantinas yra tam, kad namie būtų toks maistas, kokio, galbūt, anksčiau namie neturėjote. Penkios žąsys iš penkių. Antonio, ruoškis, kad pilna Vilniaus gatvė bus automobilių, laukiančių savo užsakymų, kaip prie Smiltynės kelto į Nidą vasarą. Bravo.

Da Antonio, Vilniaus g. 23, Vilnius. Tel. +370 5 262 0109. Tinklalapis: www.antonio.lt Facebook profilis.