Žinau, kad čia skyrius ne apie šunis, bet tuos žmones, kurie prie būdos augintinius ant lenciūgo laiko, reikėtų pačius taip kokiems porai metų, teismo sprendimu ir pagal galiojančius įstatymus. Nors kai kurie asmenys, pažiūrėjus į juos, net skirtumo nepajustų. Pavyzdžiui, tas bedantis čikenfektoris nuo kelto iš garsiojo įrašo - jam ir jo draugams būdoje būtų gal net ir smagiau, dar ir grandinė ant kaklo linksmai žvangėtų, o dar jei buzos pilną dubenį? Gyvenimas būtų pavykęs. Bet čia aš nusiritau kalbėti apie aktualijas, o reikėtų apie maistą, ko iš manęs ir laukiate kiekvieną sekmadienį.
Tai štai, dėl karantino jau antrą sekmadienį rašau jums ne apie valgymą prabangiuose restoranuose Vilniuje ar Kalifornijoje, kur auksiniai peiliai ir šaukštai tik žybt žybt, atspindėdami šviesą iš krištolo sietynų, bet apie kuklų pristatymą į namus (aną savaitę buvo cepelinai) ir maistą išsinešimui, apie kurį rašysiu šiandien. Tai japonų maisto restoranas „Rise“ Vilniaus Gedimino prospekte. Apie jį esu rašęs prieš kelerius metus, 1996-aisiais, tai buvo ankstyvosios to restorano dienos, kitas personalas, ir, be to, į namus nesinešiau to maisto tą sykį.
Pasipuošęs kauke, einu Gedimino prospektu, laikausi saugaus atstumo nuo visų, visi laikosi saugaus atstumo nuo manęs, ir jaučiuosi, jau vien dėl kaukės, esąs Azijos gyventojas. Tais laikais, kai į Japoniją ir Korėją skraidžiau dažniau, negu daugelis vilniečių važinėja į Kauną (o kokie darbai tai buvo, ir kokiems šeimininkams tarnavau, smalsuoliams rašau savo žurnale ir kalbu savo podkaste, čia tokia beveik reklama, bet dabar sunkūs laikai, tai man gal ir bus atleista), matydavau azijiečius su tomis kaukėmis ir stebėjausi, paskui sužinojau, kad jie taip saugo kitus nuo savo čiaudulių ir kosulių. O kai buvau paauglys, tai tuos japonus su kaukėmis Tokijo gatvėse rodydavo per propagandinę sovietų televiziją ir aiškindavo, kad pas juos ten yra taip, nes labai užterštas oras ir jie kitaip negali kvėpuoti. Taip kad ne tik mūsų laikais būna propaganda ir netikros naujienos.
Restoranas, kuris prekiauja tik išsinešimui, neatrodo labai laimingas (kur gi atrodys, kai nėra žmonių, kurie ir duoda restoranui gyvybę), tačiau, manau, vis tiek yra geriau taip, negu būti užsidarius apskritai. Taip vis tiek įkrenta kažkiek pinigų, ne visi žmonės praranda darbą arba išleidžiami neapmokamų atostogų. Restoranams, kaip ir viešbučiams, ši krizė bus žiauri, daugeliui ji bus mirtina. Todėl stengiuosi, kaip galėdamas, palaikyti tuos verslus, kurie spurda ir stengiasi nenugrimzti.
Užsisakėme iš „Rise“ daug įvairių dalykų, bet po nedaug, nes karantinas - dar ne pasiteisinimas persivalgymui.
Nigiriai su šukutėmis (7,20 EUR už porą), hotategai, ir nigiriai su unguriu (6,40 už porą), unagi, buvo malonūs, žuvis geros kokybės, bet man gal norėtųsi didesnių. Japonijoje (ir Kalifornijoje, o taip pat vakarų Kanadoje, kur tekančios saulės šalis geriausiai imituojama) šiaip jau nigiriai būna didesni, negu Europoje, kur dažnai yra tokio dirbtinio minimalizmo. Man patiko nigiriai su skumbre, 4,40 EUR už porą, nes Lietuvoje kažkodėl retai naudoja skumbrę sušiams, lyg ji būtų netipiška arba netinkama, ir mieliau naudoja lašišą, kuri anaiptol nėra tradicinė Japonijos sušių sudėtinė dalis - prie kelerius metus lašišą į sušių virtuvę atnešę skandinavai.
Gunkanas (vertikalusis sušis) su sviestžuve, 4,80 EUR už porą, buvo fantastiškas, man labai patiko būtent ta sviestžuvė, kuri buvo tinkamai riebi, kokia ir turi būti. Riebi, sultinga, ryški - kaip mano gyvenimas.
Suktinukai, kuriuos nuotraukose matote prikištus žalumynų (6,20 EUR), su tunu ir avokadais, buvo labai prasti. Visiškai ne mano skoniui. Gal, jeigu būčiau ožys arba karvė, man ir būtų gerai parupšnoti, bet aš nesu žolėdis, todėl šitas dalykas yra ne man.
Sašimiai (tuno - 9,00 EUR, sviestžuvės - 6,20 EUR) nepasirodė fantastiški, bet gal ir sunku buvo tikėtis. Tuno konsistencija buvo silpnoka. Manau, kad visai ne išskirtiniai ir skubūs nešaldytos žuvies tiekimai yra prioritetas šiais laikais. Tiekimo grandinės trūkinėja, ir tai neatsiliepia teigiamai skoninėms, arba, sakykim taip, organoleptinėms maisto savybėms. Žinojote tokį žodį?
Tuno suktinukas (spicy tuna, 7,90 EUR), apvoliotas žuvų skraiduolių ikrais, man pasirodė nuobodokas. Ir tie ryškiai oranžiniai smulkūs ikriukai, mano galva, yra tokia dekoratyvinė beprasmybė, nors ir labai būdingi Japonijos virtuvės interpretacijai Rytų Europoje.
Gruzdintas suktinukas (Japanese Futo hotroll, 9,00 EUR) buvo labai smagus, jaukus ir priminė, kad lauke dar šalta ir pavasaris dar neatėjo, nebuvo jokio blogo aliejaus kvapo, nors ir nebūtinai tie karštieji sušiai, kuriuos dažnai randi Vilniuje ir San Diege, ir retai - Tokijuje ir Osakoje, yra mano mėgstama sušių versija. Bet tebūnie, žinau, kad yra tokių, kam tai patinka. Banzai.
Sumokėjau 61,10 EUR, bet daviau 65 EUR, nes tegu būna su arbatpinigiais. Kaip jau sakiau, sunkiu metu restoranus reikia palaikyti. Valgėme dviese.
Turint galvoje, kad gaminimas išsinešimui tikrai nepagerina skonio, sušių ryžiai, kurie gaminimo procese būna šilti, spėja ataušti, ir kad restoranas labai stengiasi, tvirtos keturios žąsys iš penkių. Eikite visi ir neškitės maistą į namus iš ten. Karantinas smagesnis pasirodys. Būkite sveiki, saugokite save ir kitus.
Rise, Gedimino pr. 43, Vilnius. Tel. +370 684 86456. Facebook profilis:
Tik išsinešimui ir pristatymas į namus. Nuo pirmadienio iki penktadienio - nuo 11:00 iki 20:00.
Šeštadieniais nuo vidurdienio iki 20:00.
