Dabar, kai paaiškėjo, kad nacionalinio stadiono statyba, vykstanti ketvirtą dešimtmetį, atidedama dar kartą, nes vėl kažkas kažkam kažką apskundė (niekas nebeturi jėgų gilintis - tik pasakysiu, kad nacionalinis stadionas Vilniuje bus ne anksčiau, negu Vladimiras Putinas paliks Rusijos vadovo postą, o tai neįvyks iki pat 2036-ųjų metų), pagalvojau, kad tada nors atšvęsiu vieną geriausių dalykų, pastaruoju metu įvykusių Vilniuje.
Vienas iš dviejų geriausių dalykų, kuriuos priskiriu mero Remigijaus Šimašiaus administracijai, yra Žaliojo tilto balvonų nugriovimas, gudriai apgavus stalinines paveldosaugos raganas. Šimašius už tai nusipelno paminklinės lentos, gal ne ant Vrublevskių bibliotekos, tai bent jau ant žalio Žemaitės namelio Vilniuje. Žemaitė, kaip žinome, įėjo į istoriją, kaip pirmoji lietuvių moteris, išmokusi skaityti ir rašyti, ir praturtinusi mūsų literatūrą kūriniais, kurių niekas nebūtų perskaitęs, jei ne mokyklinė programa.
Antrasis puikus dalykas buvo „Žalgirio“ stadiono nugriovimas. Šis stadionas, papuoštas budelio Stalino epochos bareljefais su sportuojančiais darbininkais ir valstiečiais, buvo baisesnis sovietinio režimo simbolis, negu Petras Cvirka, Salomėja Nėris ir Naujininkai kartu paėmus. Nuo šių dalykų Lietuvą reikėjo gydyti, kaip nuo koronaviruso.
Stadiono vietoje dabar yra viešbutis (apie jo restoraną apžvalga buvo čia), restoranai (belgiškos geldelės, nugalinčios Lietuvos atsilikimą - štai ką apie jas galvojau) ir butai (apie butus rašęs tikrai nesu, bet ateis ir jiems metas, kai į savo imperiją įtrauksiu ir nekilnojamojo turto objektų vertinimą penkiomis plytomis iš penkių). Draugai pasiūlė nueiti į ten esantį restoraną, kuriame yra viskas apie sušius, sušinius buritus ir pokės dubenėlius (tuoj paaiškinsiu).
Esu bylojęs, kad japoniško maisto Lietuvoje niekada nebus per daug, tai - geriausias maistas pasaulyje, o mūsų namuose, Kalifornijoje, japonų maistas sudaro gerą pusę mūsų dietos. Lietuvoje viešėdami svajojame, kada pagaliau galėsime vėl grįžti į vakarų pakrantę palenkti veidus prie dubenų su kvapniais kiaulienos sultiniais su lakštiniais, tonkotsu ramen. Žmogui svarbu turėti svajonių.
Ant „Žalgirio“ stadiono kapo duobės iškilusiuose pastatuose esantis restoranas vadinasi „Please“, kas angliškai reiškia „Prašau“ ir yra lygiai toks pat dekoratyvinis anglų kalbos vartojimas, kurį yra pamėgę japonai ir iš kurio juokiasi anglakalbiai. Šis kūrybinio kalbos darkymo žanras turi savo pavadinimą, „Engrish“, ir internete galite prisiskaityti apie tai iki soties, juo labiau, kad dabar karantinas, ir kas daugiau belieka - tik skaityti internetus.
Restoranas paprastas - iš tų, kur reikia užsisakyti prie baro, bet man jokio vargo. Prisisakome visko krūvas, nes valgome su draugais, kurie dažnai su mumis eina inspekcijų vykdyti: Aurelija ir Edgaras yra įtakingi mūsų nuomonės formuotojai, ir restoranai, norintys Užkalnį pasikviesti, dažnai siūlo jiems brangias dovanas bei tiesiog dovanas grynaisiais, žinodami, kad jie yra tokie lyg ir lobistai nepaperkamoje ir nepalaužiamoje Laukinių Žąsų vertinimo sistemoje. Anksčiau jie pasirodydavo nuotraukose, dabar - nebe, nes rūpinasi savo saugumu.
Taigi, restorane sušiai ir pokių (poukių, pokės - visaip galima tarti ir rašyti) dubenys. „Pokiai“ - tai ne šokiai-pokiai, kaip galėjote pagalvoti, bet toks havajietiškas patiekalas, angliškai užrašytas „poke“ (kartais rašoma „poké“, tačiau tik dėl to, kad tamsesni asmenys galėtų lengviau taisyklingai ištarti), o tarimas yra „poʊˈkeɪ“. Tai supjaustyta į gabalus žalia žuvis, dažniausiai - tunas, dar būna ir aštuonkojo, yra modernių variacijų su lašiša. Tai šiek tiek panašu į japonų sašimį (刺身), tik pokių dubenyje žuvis yra supjaustyta labiau kubeliais, negu plokštesniais gabaliukais sašimio atveju. Be to, pokiai dar gardinami sezamų aliejumi, sojų padažu ir kartais žalumynais ir riešutais.
Ir dar valgiaraštyje yra pokeritai, čia užrašyti kaip pokeritto, kur dviguba raidė „t“ yra nepaaiškinama, nes žodis kilęs iš poke ir burrito (meksikietiško suktinuko kukurūzų miltų paplotėlyje, kuris atsirado ne Meksikoje, bet meksikietiškuose restoranuose JAV; bet kuriuo atveju, žodyje nėra dvigubos „t“, kuri būdinga ne ispanų, bet italų kalbai). Realybėje šis patiekalas, kainuojantis 9,50 EUR, pasirodė esąs ne suktinukas, bet visas suktinis (ne tas suktinis, kuris pas Zitą Kelmickaitę televizijoje), toks maždaug Panevežio file arba nedidelio batono dydžio. Vien šio patiekalo, prikimšto tuno ir lašišos, ryžių ir kopūstų ir dar daugelio sudėtinių dalių, mums keturiese būtų užtekę sočiai vakarienei. Man jis priminė ūkininkų turgelius pas mus Los Andžele, kur dažnai siūlomas „sushi burrito“ (sušių formos buritas), tik jis nebūna tokio dydžio. Tai lyg toks japonų kebabas, bet labai, labai didelis. Įsivaizduokite kebabą, kuriuo gali pavalgyti Užkalnis ir dar trys žmonės. Tai buvo moderni japoniškosios temos interpretacija. Patiko.
Pokę pasiėmėme variante “Ahi Classic” (9,50 EUR) - tunas, ikrai, avokadai, kalendra, bet, o Dieve, kam ten tie vyšniniai pomidorai. Vyšniniai pomidorai yra lietuviškos virtuvės prakeiksmas, koronė, korona, virusas ir parazitas. Jie labai mažai prie ko tinka, bet juos visur deda prie visko. Aš esu matęs jų net prie sušių, nes kažkaip lietuviškieji receptų autoriai galvoja, kad sviestu košės nepakadinsi, o tie raudoni smulkūs kenkėjai papuoš kiekvieną lėkštę. Ne, prašau jūsų, nereikia - aš negaliu niekam nieko uždrausti, bet pasakyti nuomonę galiu. Supraskite, vyšniniai pomidorai yra kaip trikampiais sukarpytos servetėlės - tai atsilikimo sinonimas, tai provincialumas, tai vakardiena. Čia kaip namie pasikabinti Algirdo Brazausko portretą svetainėje - nėra šansų, kad tai padės jūsų interjerui.
Apie sušius pasakysiu taip: kainų aš jums nerašysiu atskirai, nes bus čia per daug skaičių, bet gunkanai visi 1,80 EUR už vienetą, į aštuonias dalis pjaustomi ritinėliai - nuo veganiško 3,80 EUR iki 9,20 EUR už „Canada“, o mažieji ritinėliai maki - nuo 2,50 EUR iki 4 EUR.
Man labiausiai patiko gunkanai (vertikalieji sušiai, kur įdaras sudėtas ant viršaus, jie pavadinti pagal japonišką karo laivą), nuostabūs su unguriu, labai geri su tunu ir su krevetėmis, o tie, kurie su snieginiu krabu, tai kaip nepadori glamonė iš pasileidusios undinės lūpų. Kodėl būtent tokia glamonė, klausiate jūs? Todėl, kad, jei įsivaizduojate undinės anatomiją, kokių dar glamonių galite iš jos tikėtis? Taigi.
Tie ritinėliai, kuriuose daug tepamo sūrio, turėjo per daug tepamo sūrio. Pavyzdžiui, „Le Canada“ ir „Oregon“, kurių pastarąjį paėmėme vien dėl to, kad turime šuniuką tokiu vardu, o mūsų šuniuko vardu pavadinta viena mėgstamiausių Amerikos valstijų. Tepamas sūris, kaip ir krabų lazdelės, priešingai daugelio supratimui, nėra svetimi dalykai japonų virtuvei, bet saikas irgi būtų gerai. Nes dabar tepamas sūris vos ne kliuksi, kaip dumblinos pievelės, kai pavasarį išlenda saulutė ir ištirpdo ledą.
„Crunch Eel“ (su unguriu) ir „Crunch Salmon“ (su lašiša) buvo gruzdinti, ir reikia pažymėti, kad buvo gruzdinti teisingai, nebuvo persigėrę riebalų, ir nebuvo absoliučiai jokio aliejaus kvapo.
Sumokėjome dailią kainą: 100,20 EUR (beveik tilpome į dviženklę sumą), ir dar dešimt eurų arbatpinigių, kurių nuotraukoje nepamatysite, nes ir taip daugelis jūsų žino, kaip atrodo dešimties eurų banknotas.
Toks restoranas reikalingas Vilniui ir jo žmonėms. Tokių restoranų galėtų būti ir provincijoje, jei tik pavyktų tų vietų žmones masiškai pripratinti prie sušių ir pokių. Tuos cepelino dydžio pokeritus vien dėl jų dydžio jau dabar pirktų Kaune. Kažkodėl man taip atrodo.
Keturios žąsys iš penkių.
Please, Rinktinės g. 5, Vilnius. Tel. +370 614 44439. Facebook profilis:
Nuo pirmadienio iki trečiadienio - nuo 11:00 iki 20:00. Ketvirtadieniais ir penktadieniais - nuo 11:00 iki 21:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki 20:00.
