Tai štai, kai gyvenau karališkoje Berkšyro grafystėje, Caversham’o miestelyje prie Londono, visiškai netoli mano namų, kitapus Temzės, buvo toks Nepalo virtudės restoranas Standard Nepalese Tandoori (jei kas norėsit nueiti, lankydami Užkalnio memorialines vietas, tai jų adresas yra 141-143 Caversham Road, Reading RG1 8AU, atkreipkite dėmesį, net pašto kodas yra AU mano garbei). Restoranas buvo, sakykime taip, vidutinis, ten buvo Nepalo virtuvės mišinys su labai įprastais pas anglus Indijos ir Bangladešo virtuvių pasirinkimais, pavyzdžiui, ten buvo gausu krevečių, kurios, kaip įsivaizduojate, Himalajų kalnuose nesiveisia - tačiau restorano savininko draugas buvo Dalai Lama, ir, kai tik Jo Šventenybė lankydavosi Britanijoje, apsistodavo pas tą savo draugą Caversham Heights rajone, ir valgydavo šiame restorane, o Britanijos vyriausybė skirdavo galingą apsaugą, automobilius su žiburėliais ir policijos palydą. Kinija, kiek girdėjau, protestuodavo prieš Dalai Lamos tokį priėmimą, o Britanijos vyriausybė visada atsakydavo, kad Jo Šventenybė buvo priimamas, kaip privatus asmuo, o štai apsauga buvo tik dėl bendro saugumo.
Todėl žinia, kad Vilniuje atsirado Nepalo restoranas, man buvo kaip linkėjimas iš praeities - ir norėjau pamatyti, ar čia tikrai geroji žinia, kad Vilniuje vis daugiau egzotinio maisto iš tokių keistų šalių, kaip mažytis Nepalas su 28 mln. gyventojų, ar čia dar vienas mėgėjiškas pabandymas, kuriuos kartais daro hipsteriai, grįžę iš savo kelionių po pasaulį, išmokę virti vieną naują sriubą ir ta proga pasidarę restoraną.
Restoranas - erdvus ir darniai papuoštas, ir, ačiū Dievui, dideli geri ir tvirti stalai, o ne kokie klibantys plastmasiukai. Valgiaraštis nedidelis ir, kas labai patiko, iš esmės tikrai nepalietiškas, be bandymų prikišti visko iš eilės, nuo Pakistano ir Afganistano viename šone iki Kinijos kitame pasaulio krašte. Nepalo patiekalai pažymėti mažyte vėliavėle (Nepalo vėliava ne stačiakampė, kaip kitų šalių, o tokie du trikampiukai, jeigu nežinojote - pažiūrėkite nuotraukoje, kur yra meniu, ten pamatysite).
Užsisakėme (kaip visada) per daug, bet buvo taip skanu, kad ir prisivalgėme kiek stipriau, negu planavome. Gal net galėčiau pasakyti, kad iš esmės buvo nepriekaištinga, pradedant nuo čai indiškos arbatos su kardamonu ir kitais prieskoniais (labai geras vaistas nuo peršalimo, jeigu ką, maždaug kaip karštas vištienos sultinys, nuo koronoviruso negydo, bet simptomus palengvina sloguojantiems ir kosintiems) iki pat duonelės (naan).
Unikalus atvejis, kai tikrai didžiausias hitas buvo užkandis: samosa (indiškas trikampis pyragėlis) su panyru, tokiu sūriu, 5 EUR, buvo toks nuostabiai ir švelnus, ir tąsus, ir traškus išorėje, kad mes dviejų pyragėlių porciją sunaikinome, net nepastebėję. Gerai, kad spėjau nufotografuoti. Čia yra geras dalykas, kurį turiu pripažinti apie tą pasaulio dalį - Indiją, Nepalą, Bangladešą: ten vegetarinius patiekalus gamina tokius, kad juos galima valgyti ir net man patinka, nors man geriausias vegetarinis patiekalas yra jautienos kepsnys su krauju. Samosa buvo vos aštri, švelniai kandanti, ir tomatų ir kalendrų padažas nuostabiai papildė viską gaiviai kontrastuojančiu aštrumu.
Aštri ėrienos sriuba (5,50 EUR) buvo maloniai aštri ir šildanti, o lęšiai sudarė tokią jaukią tekstūrą, kaip bengalų mėgstamoje dalo sriuboje (dal). Pats tas valgymas, kai lauke žvarbu ir drėgna.
Duonelė (naan) buvo kiek sausesnė (tai ne priekaištas, tiesiog regionė variacija), palyginti su mūsų mėgstamiausia, kurią valgome Blue Lotus restorane (rašiau apie jį daugiau nei prieš trejus metus portale DELFI, ten vis dar taip pat gerai. Apie jį galite paskaityti čia . Mėgėjams užsisakinėti į namus reikėtų žinoti, kad ta duonelė yra vienas iš dalykų, kuriuos reikia valgyti tik restorane: kol atvažiuoja su kurjeriu, ji bet kur pasaulyje netenka 90 proc. savo skoninių savybių.
Nepalo vegetarinis patiekalas, Aloo Saag (špinatų troškinys su bulvėmis ir pomidorais), 7 EUR, buvo labai paprastas, bet nuostabiai kupinas intensyvaus skonio ir puikiai balansuotas. Dar vienas vegetarinis pasiūlymas, kuris buvo toks skanus, lyg būtų su mėsa viduje.
Vištienos korma, su saldžiu kokosų padažu (7,50 EUR) buvo papuošta anakardžių riešutais ir buvo aiškiai suprantama, kad tas padažas ne iš stiklainiuko, atvykusio iš fabriko, bet virtuvėje pagamintas. Dar vienas pliusas - jis nebuvo per saldus, kaip dažnai atsitinka prastesniuose, ir net visai nebloguose, indiškos virtuvės restoranuose Britanijoje. Ten kartais jį užtaiso iki desertinio saldumo, bandydami įtikti smaližiams klientams.
Galiausiai, ėriena bhutuwa (11,50 EUR), nepalietiškai paruošta su kalendra ir čili pipirais, buvo autentiška - smagiai tvirtos konsistencijos, nepadauginto aštrumo, aiškiai skyrėsi, sakykim, nuo kaukazietiško ėrienos pateikimo, kuris yra savaip malonus, bet čia kiekviename kasnyje man vaidenosi Himalajai.
Mango lassi (jogurtas su mangais ir kardamonu), 3 EUR, buvo tobulas: ir gaivus, ir švelniai saldus, ir kvapnus. Daugiau desertų jau nebesugebėjome suvalgyti, nes viskam yra ribos.
Sumokėjome dviese 49,70 EUR ir dar penkis eurus palikome arbatpinigių, ir taip, tai įrodymas, kad net Vilniuje galima pavalgyti egzotiškai, autentiškai ir už labai nedidelę kainą.
Penkios žąsys iš penkių, rekomenduoju visiems, ypač jei sušalote Kaziuko mugėje arba pirkdami turgelyje pavytusias tulpes tarptautinei tarybinių moterų dienai, kovo aštuntąjai. Kam tos gėlės, nueikite geriau į šį puikų restoraną.
Mažoji Himalaya, Vingrių 25a, Vilnius. Tel. +370 677 30092. Facebook profilis: https://www.facebook.com/MazojiHimalaja/
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 11:30 - 22:00, penktadieniais nuo 11:30 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00.
