Susirgimas man buvo psichinis: Lietuvoje pilkuma, bjaurus oras, negražus miestas Vilnius ir dar ateina ta Kaziuko mugė su savo lietuviškom beskonybėm, kiniškais šaukštais ir indiškais skobtais dubenim, kad tą mugę kur velniai, kaip ji man nepatinka. Dar po knygų mugės buvau išsekęs ir pavargęs (jūs irgi taip jaustumėtės, jei jums reikėtų bestselerį keturias dienas pasirašinėti šimtams skaitytojų; esu labai populiarus autorius). Tai apėmė liūdesys ir noras kuo greičiau bėgti į kokią nors kitą šalį, bet keliauti nelabai patariama, kai siaučia tas šikšnosparnių gripas.
Tada prisiminiau, kad Trakų gatvėje yra nauja japoniška vieta, kurią man rekomendavo bičiuliai gurmanai ir vyno specialistai. Sako, ten tokia mažytė ir paprasta vieta, bet pasiskambink prieš eidamas, mes vieną kartą negavom atsisėsti, taip greitai jie užsipildo.
Vieta vadinasi Oišy Izakaya, ir žodis oišy (おいしい) reiškia skanu, geras skonis, o izakaya (居酒屋) - tai paprasta girdykla vyrams po darbo biure, baras su užkandžiais, kokių Tokijuje ir Osakoje, Tojamoje ir Sapporo, Hakodatėje ir Niigatoje lankiau dešimtis: ką daugiau veiksi vakare po darbų ir susitikimų, tai eini išgerti, nors ir užsienietis būdamas. Mano japonų kalba labai silpna, bet alaus ir užkąsti moku užsisakyti daugeliu kalbų, tarp jų ir japoniškai, nes gyventi kažkaip reikia. Izakayą tekančios saulės šalyje rasi bet kur, kur yra biuras, kuriame dirba ofiso bitės arba planktonas. Japonai į mus, lietuvius, panašūs tuo, kad su stresu kovoja ir nuovargį skandina, gerdami ne vandenį. Paskui snausdami važiuoja traukiniais į savo priemiesčius. Myliu Japoniją net ir tokią, nors biure dirbti nenorėčiau, net jei mane kasdien maitintų sušiais. Labiau prie širdies būti laisvu menininku, laidų kūrėju ir influenceriu. Ir pinigai geresni.
Oišy Izakaya turi meniu, susidedantį, iš esmės, iš trijų maisto grupių. Pirmoji - tsukemono (漬物), marinuotos daržovės, kurias dažniausiai sutinki kaip vieną iš patiekalų daugelio mažyčių patiekalų vakarienėje, kaiseki. Čia buvo ir labai tradicinių, pavyzdžiui, daikon ridiko (toks labai traškus ir kietas), agurkų ir šiitake grybų, ir tokių, kurie pasitaiko retai - Japonijoje arbūzo žievelę, tiksliau, jos baltąją pusę, buvau sutikęs tik vieną kartą. Čia ji buvo patiekta imbiero ir citrusų marinate. Skaniausi man buvo turbūt grybai, kurie nėra šiaip jau daržovės, bet mums čia nebūtina ieškoti formalių priežasčių prisikabinti.
Kiekvienas tsukemono patiekalas kainuoja nuo 90 centų iki 1,20 EUR, tai mes jų nemažai pasiėmėme, prašom žiūrėti nuotrauką.
Antroji grupė - iešmeliai, yakitori (焼き鳥). Tai ir yra pats tikriausias maistas prie alaus, daugelyje tokių užeigų Japonijoje, apie kurias kalbėjau, yakitori gali būti vienintelis patiekalas - ir ne visur juos ruošia restorane, dažnai tiesiog pašildo gatavus, atsivežtus iš urmo bazės, ir užpila padažo.
Čia buvo labai vykę - aš juos pavadinčiau pusrytiniais - iš putpelių kiaušinių, apsuktų šonine (kiaušiniai ir šoninė, pusryčių maistas, puikiai tiks tiems, kas vėlai keliasi ir pusryčiauja penktą valandą popiet, kai ir atsidaro šis restoranas), ir dar labai malonūs, tvirti pievagrybiai su baklažanų ir šiitake grybų įdaru. Grybai įdaryti grybais - nebuvau tokio matęs, bet labai patariu. O labiausiai man patiko šoninė - storai pjaustyta, kaip Lietuvoje beveik niekas nedaro, ir beveik tokia pati gera, kaip geriausia šoninė, kuri patiekiama, storai supjaustyta, kaip delikatesas geriausiuose Amerikos restoranuose, kur žmonės valgo vėlyvuosius pusryčius, kokteiliais užsigerdami. Kaip jūs supratote, jei man kuri nors vieta kuo nors primena Ameriką, tai sėkmė ir geras įvertinimas praktiškai garantuoti. Visas pasaulis turi būti kuo panašesnis į JAV, pažangiausią, gražiausią ir įvairiausią pasaulio šalį. Japonai tai suprato po Antrojo pasaulinio karo, kai pasinaudojo amerikiečių okupacija tam, kad perimtų iš jų visus geriausius dalykus: žavėjimąsi automobiliais, maistą, dangoraižius, drabužius, beisbolą, net majonezą, kurio iki okupacijos nežinojo, o dabar juo džiaugiasi.
Trečioji grupė - takoyaki (蛸焼), gatvės maistas iš Osakos, kiaušininės tešlos kukuliai, į kuriuos tradiciškai pridedama aštuonkojo gabaliukų ir kurie kepami specialioje keptuvėje su įdubimais. Takoyaki apibarstomi katsuobuši (鰹節), labai plonais džiovintos žuvies lakšteliais, kurie nuo karščio, kuris eina nuo tų kukulių, juda, lyg kokio fantastinio gyvio čiuptuvai, ir atrodo lyg gyvi, ir kelia siaubą žmonėms, kurie pirmą kartą pamato tokį dalyką. Tai - vienas geriausių būdų išgąsdinti nejaponą, parodyk tokius kukulius turistui ir pasakyk, kad šitos baidyklės dar gyvos, žmogus rėkdamas šoks nuo stalo.
Čia takoyaki buvo su aštuonkoju (tradiciniai), su krevetėmis (ebi), ir su varškės sūriu, tokie labiau vegetariški, ir buvo labai keista, kad šie pastarieji patiko labiausiai. Retai kada mėgstu vegetarinius patiekalus. Takoyaki su krevetėmis gana mažai skyrėsi nuo tradicinių, su aštuonkoju, gal todėl, kad ir tešla, ir padažas jau yra labai smarkaus skonio.
Su arbatpinigiais sumokėjome, jei teisingai atsimenu, 52 eurus - tai nedidelė suma už tokią patiekalų gausą, dar juo labiau, kad ir gėrimų buvo. Man visa vakarienė buvo tobula, galbūt išskyrus jaučio liežuvio yakitori - aš tiesiog labai nemėgstu jaučio liežuvio, bet draugei patiko, tai turbūt neblogas ir tas patiekalas. Tiesiog turiu kelis dalykus gyvenime, kurių nemėgstu (pavyzdžiui, balandėlių), ir jaučio liežuvis yra vienas jų.
Galvojau, ar skirti jiems keturias žąsis, ar penkias, bet paskui pamačiau, kad kiti lankytojai atėjo su šuniuku ir jų neišvarė, tai nusprendžiau, kad čia Dievo ženklas. Restoranai, kurie priima žmones su keturkojais, yra labai geri restoranai. Penkios žąsys iš penkių, arba, kaip sakytų japonai, penkios gačo (ガチョウ).
Oišy Izakaya, Trakų 2, Vilnius. Tel. +370 619 48860. Facebook profilis: https://www.facebook.com/oisyvilnius/
Nuo antradienio iki ketvirtadienio - nuo 17:00 iki 21:00. Penktadieniais nuo 17:00 iki 23:00. Šeštadieniais nuo 17:00 iki 21:00.
