Šio straipsnio aš nerekomenduoju skaityti tiems, kas save laiko vegetarais ar veganais, nes jūsų pomėgiui gali ateiti galas, perskaičius šį nuostabų tekstą. Kaip sakė klasikas, „sutinku su vegetarais, kad mėsos skonis yra žudymo skonis, bet žudymas man labai skanus“. Ne apie žudymą aš: tiesiog labai gerai pagaminta mėsa gali būti fantastiška. Patikėkite.

O apie kepsnio kainą, tai viskas tiesa. Jautiena negali kainuoti pigiai, ir jei manote, kad jūsų mama skaniau pagamina iš kokių nors pigių mėsos atliekų, kuriuos perka po devynis eurus už kilogramą, tai manykite toliau. Jautiena privalo kainuoti brangiai (Argentinoje gali kainuoti šiek tiek pigiau, bet ten Argentina, ten kitokios sąlygos ir, be to, jie nuolatos gyvena finansų krizės sąlygomis, tai ten visos tos kainos nelabai skaitosi, ne viskas taip paprasta, kaip valiutos kurso perskaičiavimas). Nebūna geros pigios jautienos, nebūna gerų pigių ikrų, nebūna gerų pigių omarų, nes viskas turi savo kainą. Jei dalykas yra kokybiškas, jis turi savo vertę, o vertė pasireiškia per kainą.

Kiti kepsniai, kurie mums buvo per dideli
Foto: Andrius Užkalnis

Rašau apie restoraną „Town“, kuris yra vienas mano mėgstamų Vilniuje darbo susitikimams ir visokioms varkėms ir reikalų tvarkymui su verslo partneriais, nes čia yra tikro aristokrato požymis: mes nevalgome verslo pietų, mūsų verslo pietūs yra kepsnys iš meniu, pilna kaina. Kai verslas geras, tai ir pietūs geri.

Jautienos vadovėlis
Foto: Andrius Užkalnis

Ši vieta visiškai nesikeičia, gerąja prasme, jau keletą metų, ir pamažu tapo klasika. Juo labiau, kad priešais esanti garsioji ir legendinė „Neringos“ kavinė, pradėjusi prieš daug metų remontą, kartu su viešbučiu, pavirto pajuokų objektu – remontas jau seniai turėjo būti baigtas, ir per tą laiką tris kartus galima buvo pastatyti naują pastatą, bet Lietuvoje dalykai greitai nevyksta. Kol jie atsidarys, visi spės pamiršti jų Kijevo kotletus ir visas tas paikas legendas, kaip ten, neva, rinkdavosi inteligentai. Kol „Neringą“ remontuoja, visi tie legendiniai lankytojai jau išmoko rinktis kitame pasaulyje. Bet ne tam čia šiandien rašau savo apžvalgą, kad pastumčiau ant „Neringos“, tiesiog iš kalbos išėjo. Nekenčiu lietuviškos tradicijos pirma išsikelti skydą ir sakyti, kad mes atsidarysim tada ir tada, paskui nuimti skydą ir kurį laiką būti be skydo, o paskui įsirengti naują, kuriame parašyta, kad atsidarysim metais vėliau, negu pirmą kartą melavome. Jeigu „Neringa“ dabar žada atsidaryti 2020 metais, tai spėkit iš trijų kartų, kas bus 2020 metų pabaigoje? Pastatys naują skydą, nevykėliai.

Pats „Town“ yra klasikinio interjero kepsninė: viskas lakoniška, paprasti indai ir dėmesys, sukoncentruotas į mėsą. Yra ir patiekalų, tokių, kaip mėsainis (10 EUR), ir jis labai geras (valgiau paskutinį kartą senokai, nemanau, kad jie daug ką pakeitė), bet ne dėl mėsainių čia ateina žmonės. Bent jau man atrodo, kad jeigu jau valgyti mėsą, tai valgyti mėsą.

Mes įžangai užsisakėme bulvių pyragą su ožkos sūriu (10 EUR), kuris buvo švelnus ir gaivus nuo to ožkos sūrio, ir bulvės buvo labai gerai iškepusios, bet, ko gero, tai buvo pats paprasčiausias to vakaro patiekalas.

Interjero vaizdas
Foto: Andrius Užkalnis

Mums baisiai patiko avienos sriuba (7 EUR). Ne stebuklas yra šiaipjau gauti avienos sriubą, tikras stebuklas yra gauti ją už tokius nedidelius pinigus ir tokią nepadoriai sodrią, toks įspūdis, kad ją dėl mūsų virė tris paras. Ji buvo sodrumo, kaip tie japonų sultiniai Los Andžele, nuo kurių mums čiuožia stogas, bet tai tie sultiniai kainuoja, laba dieną, septyniolika dolerių ir daugiau, o čia prašau vienaženklis eurų skaičius.

Bulvės su ožkos sūriu
Foto: Andrius Užkalnis

Kepsninės pagrindas yra mėsa, ir mes (abejodami) užsisakėme kiaulienos, nes lietuviškas supratimas kuždėjo, na, argi gali būti gerai kiauliena? Tai juk varguolių maistas, sako lietuviai. Ta kiauliena buvo vokiška ir ji buvo absoliučiai nepanaši į lietuvišką kiaulieną, taip, kaip serbentai nėra panašūs į ananasą. Tai buvo nuostabiai balansuoto skonio ir puikios tekstūros kiaulienos nugarinė (18 EUR), ir aš ją užsisakyčiau vėl. Kokie ten nuotraukoje garnyrai, galite pasižiūrėti čekyje, ten niekas nesumeluota.

Sriuba su mėsa
Foto: Andrius Užkalnis

Festivalio pažiba ir fejerverkas buvo amerikietiškas antrekotas, 45,00 EUR plius garnyro priedai, ir jeigu jums tai atrodo brangu, tai tik todėl, kad jūs tokios jautienos nesate valgę, nes jeigu būtumėt valgę, tai suprastumėt, kad tai yra normali kaina už tokį produktą. Kainuoja, kiek kainuoja, ir atvežti irgi nėra lengva. Šis fantastiškas kepsnys yra USDA mėsa, įvertinta JAV žemės ūkio ministerijos specialistų (US Department of Agriculture), ir retai kur rasi tokią nuoseklią mėsos vertinimo sistemą, kuri taip gerai atspindėtų produktų kokybę. JAV savo jautieną vertina labai rimtai. Pagrindinės šalys, tiekiančios kepsnių mėsą, yra JAV, Australija ir Argentina, ir man kažkaip atrodo, kad su mėsa iš JAV aš rečiausiai nusiviliu, o gal man tiesiog labai patinka JAV prezidentas ir jo vykdoma vidaus ir užsienio politika. Ši mėsa yra puikus amerikietiškumo pasireiškimas.

Vokiška kiauliena
Foto: Andrius Užkalnis

Nepaisant to, kad gėrimais vaišinomės labai saikingai, kaina gavosi turbūt per didelė daugumai Lietuvos žmonių: 124,50 EUR, plius arbatpinigiai. Ar verta? Žinoma, verta. Ar kiekvienas galėtų sau tai leisti? Taip, čia tik prioritetų klausimas. Įvertinimas? Penkios žąsys iš penkių. Stabili, pagarbi, gerai organizuota kepsninė, kurios ilgaamžiškumas yra vienas jos profesionalumo įrodymų.

Prapjautos mėsos fantastika
Foto: Andrius Užkalnis

The Town Steakhouse, Gedimino pr. 26, Vilnius. Tel. +370 5 203 1228. Facebook profilis: https://www.facebook.com/pg/townsteakhousevilnius/
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:30 iki 22:00, šeštadieniais nuo 11:00 iki 22:30, sekmadieniais nuo 11:00 iki 15:00.