Tarp jų yra ir nauji restoranai (arba net ir tie restoranai, kurie jau yra atsidarę kurį laiką, ir į kuriuos aš nespėjau nueiti, tai man jie lyg ir nauji, nes aš, kaip ir visi mes, gyvenu savo pasaulyje, ir kas man yra nauja, tas nebūtinai yra nauja kitiems).
Labai mėgstu, kai kam nors sekasi, ir kai padaromas lygis, kuris jau nelietuviškas, o užsienietiškas. Gera rasti restoraną, kuris jaustųsi savo vietoje Austrijoje, Japonijoje ar Amerikoje. Tokių nedaug, bet kai pavyksta rasti, aš netaupau pagyrų, nes savus reikia skatinti, ir apie savus reikia kuo geriau kalbėti, jei jie to nusipelno.
Nusipelno ne tada, kai bando ar stengiasi, o tada, kai yra geras rezultatas. Gastronomijos mokykloje aš valgyti nenoriu, už mano pinigus man paduokit gerą rezultatą, o ne pastangas.
Restoranas, apie kurį kalbėsimės šiandien, neatsirado vakar ar praėjusį mėnesį. Jis yra sostinės Vokiečių gatvėje ir man jį rekomendavo ne kas kitas, bet stipriausias pasaulio žmogus, Žydrūnas Savickas, kuris atskiria gerą kepsnį, patikėkit manim. Prieš kurį laiką ponas Savickas su manimi kalbėjosi, kai rengiau interviu savo žurnalui, ir paminėjo „Bon Chop“ – sakė, kad daug kur valgė kepsnius, net ir pietų Amerikoje, ir jam Vilniuje patinka labiausiai.
Tai stiprūs žodžiai. Aš pats gyvenau Argentinoje ir Urugvajuje, buvau Brazilijoje, ir galiu jums pasakyti, kad Pietų Amerika (ypač Argentina) padaro tokius kepsnius, kad visam likusiam pasauliui (išskyrus JAV, ypač Niujorką, Čikagą ir laukinius Vakarus) lieka tik svajoti. Ten puiki mėsa yra nebrangi, be to, ten daugiau nelabai yra ką valgyti: pietų Amerikoje daržoves nelabai mėgsta, tiksliau, jų visai negerbia ir nemyli. Todėl kepsnių klausimu esu tikras autoritetas ir galbūt net guru ir kepsnių valgymo mokytojas.
Gerų kepsnių paslaptis yra štai kokia: jokios paslapties nėra. Reikalinga tiesiog gera mėsa, kuri yra labai brangi. Pažiūrėkite čekį: jautiena kainuoja 110 eurų už kilogramą. Taip, tai nėra kiekvienam. Bet ar kas nors, apie ką aš rašau ar kalbu, yra kiekvienam? Tikrai ne. Net ir Garliavos kebabai nėra kiekvienam, o ką jau kalbėti apie labai brangią jautieną iš užjūrio?
Kodėl jautiena turi būti tokia brangi? Dažnai Lietuvoje tenka išgirsti, kad ne, neturi, kad kažkas kažkur turguje pirko „puikios jautienos“ po penkiolika eurų už kilogramą, bet taip gali teigti tik tie, kas absoliučiai nieko neišmano apie gerą mėsą, nes visą gyvenimą valgė tik prastą. Geros jautienos Lietuvoje praktiškai nėra: ne tos gyvulių veislės, ne tas pašaras, ne tos skerdyklos, todėl, deja, tenka gerą jautieną skraidintis į Lietuvą iš JAV, Argentinos, Australijos, Urugvajaus. Toks gyvenimas. O kai jautiena atskraidinta, ji pasidaro dar brangesnė, nors jau pradžioje nebuvo pigi. Gera mėsa kainuoja daug pinigų.
Reikia susitaikyti su didele kaina, nes ji neišvengiama. Arba valgyti kruopas, kurios yra pigios. Jau dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje, kai JAV pradėjo plėtotis aviacija, tos šalies pašto tarnyba pradėjo masiškai skraidinti siuntas oro paštu, jiems reikėjo daug naujų darbuotojų, ir puikiai apmokamus darbus reklamavo, ne algą nurodydami: skelbimuose rašydavo „Oro linijų darbuotojai valgo steikus!“, suprask, gyvenimas pavyko. Dabar aš tą patį galiu sakyti apie save: „Sėkmingi rašytojai valgo jautieną po 110 eurų už kilogramą“, ir kas su manimi galės ginčytis?
„Bon Chop“ yra nišinis restoranas. Tai, iš esmės, yra mėsininko parduotuvė su keliais staliukais. Jie neturi didelio valgiaraščio, tik garnyrus ir užkandžius, o šiaip parodai pirštu, kokios mėsos nori, pasakai, maždaug kiek nori jos, ir jie iškepa – ir, patikėkit, iškepa labai gerai. Gal todėl, kad buvau labai išmintingas ir, paklaustas, kaip norite iškepto steiko, pasakiau, kad šefo nuožiūra.
Aš visada taip sakau. Taip yra geriausia sakyti. Aš nežinau geriau už šefą, kaip jis geriausiai gali iškepti steiką: vidutiniškai, pusiau vidutiniškai, labai žaliai ar mėlynai. Šefas pažįsta mėsą ir tegu jis man iškepa mėsą taip, kaip jam atrodo geriausia. O tuos žmones, kurie reikalauja „gerai iškepto“ kepsnio, reikėtų su šluota ir šlapiu grindų skuduru vyti iš restorano. Dėl skonio nesiginčijama: yra geras ir blogas skonis, ir viskas.
Ir tik neišmanėliai užsisakinėja gerai iškeptą, arba, tiksliau pasakius, perkeptą ir sugadintą, kepsnį. Čia mano nuomonė. Galimai dėl to aš ir neturiu restorano: nepakenčiu kvailių, tai kasdien su jais riečiausi, ir tai nėra geras verslo pasiūlymas.
Aš nieko daug nerašysiu apie maistą, nes čia tas retas atvejis, kai nuotraukos pasako viską. Buvo viskas labai, labai gerai. Nuo kopūstų salotų (o aš salotas apskritai retai valgau), absoliučiai kosminio jautienos tartaro su putpelės kiaušiniu, svajonių karpačo iki jautienos su tobulai iškeptomis bulvytėmis. Aš dabar esu pasakiškoje pasaulio vietoje, Manhattan Beach, su puikiausiais restoranais, kur austrės ir jūros gėrybių žuvienė („clam chowder“) iš kito pasaulio, tokia ji tobula, bet aš sėdžiu ir svajoju apie tai, kaip aš grįšiu į Vilnių ir užsisakysiu kepsnį, bet šį kartą ne 300 gramų, bet pusės kilogramo, o gal ir didesnį, ir suvalgysiu jį tylėdamas ir dėkodamas Dievui, kad man taip pasisekė gyvenime, ir kad galiu mėgautis tokiais kepsniais. Eikite į šį restoraną, jei dar gausite ten vietų.
Dviese pavalgėme už 103.04 EUR ir arbatpinigius. Toks restoranas verčia mane gailėtis, kad negaliu skirti šešių žąsų, nes pats sugalvojau vertinimo sistemą, ir turiu jos laikytis, nes Užkalnio žodis man yra įstatymas. „Bon Chop“ gauna penkias žąsis iš penkių.
Bon Chop, Vokiečių g. 11, Vilnius. Tel: +370 640 35525. Instagram profilis: https://www.instagram.com/bon.chop/ Facebook profilis: https://www.facebook.com/pages/category/Butcher-Shop/Bon-Chop-1680513718864837/
Antradieniais nuo 17:00 iki 21:00, trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo vidurdienio iki 21:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo vidurdienio iki 22:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.
