Ir dar man įdomūs tie, kas už mano suvalgyto kepsnio kainą (50 EUR) gali maitinti šeimą mėnesį. Ta tema turiu du klausimus – jei jiems mėnesiui maistui užtenka penkiasdešimties eurų, kas jiems blogai su minimalia alga? Taigi per akis turi užtekti, Afrikoje žmonės gyvena už dolerį per dieną. Kam jūs tuos pinigus leidžiate? Antras klausimas būtų toks – jei visi tokie taupūs ir nuskurdę, kas išperka visą maistą prekybcentriuose ir suneša jiems milijardines apyvartas? Vienas Užkalnis su savo draugais? Nesusieina galai jūsų logikoje.
Šiandien bus apžvalga apie restoraną, greičiau, valgyklos tipo užeigą, kur mes atėjome su draugais, su kuriais užsiimam gastronominiu chuliganizmu: Aurelija ir Edgaras mus nuteikia visada neatsakingiems poelgiams, ir šį kartą naujojoje čeburekų užeigoje mes užsisakėme visko nenormaliai. Jūs nepatikėsite, mes norėjome dar užsisakyti ir koldūnų bei omleto iš pusryčių meniu, bet paskui mus sustabdė nematoma gėdos ranka: kitur žmones badauja, o mes, pagalvokite, užsiprašėme keturiese keturis didelius čeburekus, cepeliną su mėsa, cepeliną su varške, sultinio ir žirnių sriubos, Kijevo kotletą, lietinių ir dar žagarėlių, dar keturias arbatas ir tris kolos butelius, nes esame gurmanai. Tai buvo mūsų vėlyvi pusryčiai. Taip gyventi verta. Patarnautojas, kuris labai kantriai išklausė visą mūsų užsakymą ir puikiai davė patarimus, patarė sėstis prie didžiausio stalo, ir labai gerai padarė. Stalas buvo nuklotas gėrybėmis, kaip geros krikštynos, tikras Advento stalas, rimties ir susikaupimo pobūvis, kaip galite matyti iš nuotraukų.
Vieta yra erdvi, tvarkinga ir paprasta – Šopeno gatvė yra prie stoties, tiesiai priešais suaugusiųjų „Varpo“ gimnaziją, kurioje kažkada ir aš mokiausi (tada ji dar vadinosi „vakarinė mokykla“), nes mane gyvenime labai įvairiai mėtė karjeros vingiai, bet tai yra atskira istorija. Kur tik aš nebuvau ir kur tik aš nesimokiau. O jūs dar klausiate, iš kur mano toks gilus išsilavinimas ir visapusiškos žinios gyvenimo verpetuose. Valgykloje iš pažiūros gal 80 sėdimų vietų, ir taip atrodo, kad ji populiari jau dabar (po mano apžvalgos ten stovės gatvėje eilės iki pat autobusų stoties). Ateina visokie žmonės – ir ponai, ir visai paprasti, ir senjorai: dvi močiutės mūsų akivaizdoje gavo Kijevo kotleto užsakymą, nes o ko jo nevalgyti, kai Kijevas kainuoja 5,60 EUR, čia gi komiški pinigai sostinėje.
Beje, Kijevo kotletas pasirodė labai solidžiai paruoštas, gal ne tas pats lygis, kaip Palangos „Pušų paunksmėje“, ir garnyras paprastesnis, bet nepigi, aukštos kokybės vištiena. Aš pasvajočiau apie klasikinį garnyrą iš trijų komponentų – žirneliai, morkytės su česnakais ir burokėliai – bet čia nereik norėt už penkis eurus, kad tenkins visokius norus.
Labiausiai nustebino cepelinai, kuriuos mes dar vadiname „cepkėm“: tiesiog tobulos, labai geros bulvės, jaučiasi tas bulvinis gardėsis, tarkuotos bulvės gaivalas, gal mėsa ir ne tokia, kaip „Stiklių aludėje“, bet na palaukit, kai pusė porcijos du eurai (su mėsa) ir pusantro euro (su varške), tai irgi gal jauskim skirtumą, tai už tuos pinigus super pasiūlymas. Ir taip, aš ragavai cepelinus su varške, nors esu jų nemėgėjas, bet čia padariau išimtį ir sakau – labai geri cepelinai su varške, ir už pusantro euro (norėjau sakyti – pusantro lito, bet paskui prisiminiau, kad lito jau nebėra).
Žirnių sriuba buvo lengva, naminė, jauki, o sultinys buvo gana intensyvus, ne skystas, tikrai atidirbantis už savo kainą.
Kai dėl čeburėkų, tai mano susidomėjimas jais yra labiau akademinis. Niekada tai nebuvo mano maistas, niekada nemėgau dalykų, virtų riebaluose. Tai Krymo totorių patiekalas, çiğbörek, kuris neregėtai išpopuliarėjo Sovietų Sąjungoje, daugiausiai todėl, kad karštuose taukuose verdant galima dėti praktiškai bet kokią mėsą, ir niekas nepajus jokio skirtumo, ir todėl sovietiniai blogi čeburėkai, virti senuose taukuose, buvo to komunistinio skurdo simbolinis gatvės maistas, kaip ir kitas siaubas, vadinamieji „beliašai”, nuo kurių prašvinkusios riebalų smarvės prisiminimų prie Vilniaus „Vaikų pasaulio” ir „Naujojo univermago” ligi šiol man kyla žiaukčiojimo refleksas.
Tačiau čia, Šopeno gatvėje, čeburėkai buvo gerai pagaminti, viskas buvo šviežia, tiesa, tie su grybais buvo skaniausi, grybų buvo daug, ir jie priminė Kūčių stalo pyragėlius, ir nebuvo persisunkę riebalais virš normos, dėl ko galiu padėkoti. Antroje vietoje pagal skanumą buvo tie, kurie su vištiena, na, o su kiauliena ir su aviena prašyte prašėsi visgi geresnės mėsos, jie buvo blankoki ir labiausiai ten jautėsi aliejus, nors vėlgi, tai tikrai nebuvo blogi čeburėkai, jie buvo vieni geresnių, kuriuos aš esu valgęs.
Lietiniai su varške ir grietine (2,50 EUR) buvo iš gana sūrios tešlos, ir gal mes apsieitume be tos praeities klasikos, cukraus pudros ant viršaus, bet jie nebuvo permirkę taukuose, ir už tai dar kartą mūsų nuoširdus dėkui.
Žagarėliai, ką tik ištraukti iš krosnies, buvo praktiškai vien riebalų ir druskos kompozicija, ir nepavadinčiau jų idealiai, bet argi gali būti gyvenime kas nors idealu, išskyrus meilę, keliones ir Kalėdas?
Turint galvoje, kad keturiese nė keturiasdešimties eurų nesumokėjome, plius arbatpinigius, ir kad pavalgėme linksmai, skaniai ir tikrai kokybiško, šviežio maisto, tai buvo puikus liaudiškos nostalgijos, sovietinių klasikinių hitų ir šeštadienio ryto nuodėmingo maistuko mišinys, su puikiu greitu aptarnavimu ir nepretenzinga atmosfera, tai jiems tvirtos keturios žąsys iš penkių, ir tegu jiems viskas gerai gyvenime sekasi.
Čeburekinė, Šopeno g. 3, Vilnius. Tel. +370 683 87877. Facebook profilis: https://www.facebook.com/Ceburekai/
Kasdien nuo 09:00 iki 20:00.
