Tačiau daugelis žydų bruožų mane žavi, ir tai yra būtent tie bruožai, kurie erzina daugelį lietuvių, nes lietuviai žiauriai pavydūs ir pagiežingi.

Lietuviai, matydami, kaip žydai geriau prasisuka gyvenime, kaip jie pamato kitų nepastebėtas galimybes, moka pirkti ir parduoti, verslą kuria magiškai išdėliodami svetimus pinigus taip, kad jiems nubyra po truputį ir iš visur, ir pastebėdami, kad žydai galvoja ne tiesiniu būdu, bet daugeliu krypčių vienu metu, ir labai susinervina, nes daugumas lietuvių taip nemoka.

Kol lietuvis maigo Feisbuke „patinka“, kad laimėtų nemokamą kepsninę, tol žydas jau būna paskolinęs pinigų kažkokiam verslui, kuris nusipirko grilių gamyklą, paskui žydas nuperka iš tos gamyklos didelę partiją kepsninių ir tuojau parduoda kepsninių pardavėjams, ir kartu būna licencijavęs grilių prekės ženklą dar tretiesiems maisto gamintojams ir dar parduoda tuo pačiu vardu pavadintą padažą kepsniams ir perka ir parduoda dar „Grilio koldūnus“ iš dar kito gamintojo, ir štai lietuvis žiopso ir deklamuoja eilėraščius apie „lipo žydas kopėčiom“, o tam žydui kapsi pinigai ir už paskolą, ir už kepsnines, ir už grilio padažą, ir už koldūnus, ir dar už lietuvių daromus mygtukų paspaudimus internete. Maždaug taip veikia pasaulis.

O dar mane žavi kai kuris žydiškas maistas (ne visas, nes savo esme jis yra labai susietas su Rytų Europos skurdu, nes mes nesame fantastinių produktų kraštas), ir ypač beigeliai, kurie yra žydiški riestainiai iš plikytos tešlos, ir jie yra užkariavę daugelį šalių. Niujorko žydai juos kepė ir pardavinėjo, kepė ir pardavinėjo ir Londono žydai, tačiau kadangi Londono žydai yra (atrodo) lėtesni, o gal ir rinka mažesnė, tai Anglijoje beigelių mada neišėjo smarkiai toliau parduotuvių duonos skyriaus, o Amerikoje niujorkietiškų beigelių manija yra apsėdusi šalį nuo vieno vandenyno iki kito, ir Kalifornijoje man rytinis beigelis su kiaušiniene ir kalakutienos dešros paplotėliu yra vienas skaniausių dalykų pasaulyje, kurį užgeriu riešutine kava, ir tai yra mano didi tradicija ir labai gerai išleisti dešimt dolerių.

Beigelių krautuvėlė
Foto: Andrius Užkalnis

Pas mus Lietuvoje, deja, kol kas dar ne visai Amerika, ir nėra nei „Einstein Bros. Bagels“, nei „Noah’s Bagels“ (kas yra šiaip jau ta pati nuosavybės grupė), bet gera pradžia yra pas Vilniaus žydus, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės patalpose Pylimo gatvėje, kur jie net rašo, kiek kartų per dieną ir kada traukia šviežius beigelius iš krosnies: 11:00, 13:00 ir 15:00 val. Ten pat yra ir keli staliukai, ir galima čia pat ir pavalgyti (arba galima neštis namo, bet aš mieliau valgysiu žydiškoje aplinkoje, tarp žydiškų plakatų, ir dairydamasis į ateinančius lietuvius, kurie nebijo valgyti žydų maisto).

Beigeliai košeriniai, tai reiškia, kad pagaminti pagal žydų religinius reikalavimus, ir man čia reikėtų per daug aiškinti, ką tai reiškia, bet pasakysiu šį kartą tik tiek, kad tai neturi nieko bendra su krikščionių kūdikių krauju, maišomu į tešlą, bet susiję su maisto produktų netinkamu nemaišymu ir kitomis maisto gaminimo ir saugojimo aplinkybėmis.

Beigelių krautuvėlė
Foto: Andrius Užkalnis

Valgiaraštis labai tradicinis, čia nesitikėkite beigelių su omarais arba tuno sašimi arba kokio nors lietuviško beigelio su spirgais, keptais cepelinais arba su šaltibarščių padažu: tradicinės žydiškos sudedamosios dalys: lašiša, kreminis sūris (cream cheese, kalbant mūsų antrąja valstybine kalba), hummus (avinžirnių užtepėlė), chacilim (baklažanų užtepėlė), rauginti agurkai, uogienės.

Patys beigeliai, tai yra, riestainiai, man pasirodė ne visiškai tie, nuo kurių labiausiai svaigstu: man juose pristigo tokio tąsumo, elastingumo, gumiškumo, prie kurio esu pratęs Amerikoje ir Britanijoje, bet nesiginčysiu – labai gali būti ir taip, kad Lietuvoje būtent tokie yra yra tradiciniai, kokius čia valgiau. Užpildai buvo šiaurietiškai santūrūs – ir portabello grybas (nors šis maloniai mėsiškas, kaip ir turėjo būti – ir Vokietijos, ir Austrijos kalnuose patys vargingiausi gyventojai, neturėję daug mėsos, mėsišką skonį dažnai pasiekdavo grybais, tai sena Europos tradicija), ir lašiša (aš labiau norėčiau tokios lašišos, kaip Škotijoje arba Švedijoje, kad kvepėtų dūmu kuo stipriau, kad varvėtų saldžiu medaus marinatu ir žolėmis, bet čia tik mano fantazijos). Apie kainas nerašysiu, norite, pasižiūrėkite čekį, bet jos nėra didelės, tai yra krautuvėlė, ne restoranas.

Beigelių krautuvėlė
Foto: Andrius Užkalnis

Sriuba su kleckais iš miltų ir svogūnų man buvo jauki ir naminė (kaip lietuviui, man būtų skaniau kiaulienos arba veršienos kukuliai, bet kam čia taip svaigti). Tai man pasirodė labai žydiškas patiekalas: Vilniaus žydai buvo daugiausia neturtingi, ir gaminti kukulius be mėsos irgi turėjo būti vargšų išradimas.

Aš labai nemėgstu šakšukos, žydiškos kiaušinienės su pomidorais – tradiciškai nemėgstu, nes man ją bruka visi hipsteriai draugai, šakšuka ten, šakšuka šen, bet čia ji buvo puiki, nes pomidorai buvo saldūs, ne rūgštūs, sakyčiau, kaip kokie San Marzano, užaugę ant ugnikalnio pelenų patręšto dirvožemio pietų Italijoje, bet manau, kad čia tiesiog cukraus įdėjo, ir labai teiingai padarė. Nesikonvertavau į žydus, tai bent jau konvertavausi į šakšukos valgytojus.

Beigelių krautuvėlė
Foto: Andrius Užkalnis

Labai, labai daug prisiminimų sukėlė bandelės, nes jos buvo kaip tas skonis, kurio neragavau jau keturiasdešimt metų, nuo savo mokyklos pradinių klasių: absoliučiai tiksliai tokį skonį paskutinį kartą buvau patyręs Salomėjos Nėries gimnazijoje (tada dar vadinosi antra vidurinė S.Nėries mokykla), bufete, per ilgąją pertrauką.

Beigelių krautuvėlė
Foto: Andrius Užkalnis

Spiralinis pyragėlis, virtas medaus sirupe (teiglach) buvo nuostabus, egzotinis, tai buvo Artimųjų Rytų koncentratas: jei nežinote, tai vienas seniausių patiekalų, kurį galite paragauti Lietuvoje – teiglach atsirado dar Romos imperijos laikais ir pas romėnus vadinosi „vermiculos“, sliekeliai, paskui jie buvo gaminami Italijos žydų kokį tūkstantį metų ir pranyko, bet litvakai juos turi ligi šiol.

Keturiese sumokėjome 43,60 EUR ir man pasirodė, kad tai tikrai nedaug už sočius pietus, kuriuos buvo visko daug ir įvairiai ir žydiškumas buvo tikrai stipriai apčiuopiamas. Norėčiau, kad beigeliai taptų mūsų antruoju nacionaliniu kepiniu, po jau prigijusių chrososenų, kruasentų ir horosanų.

Keturios žąsys iš penkių.

Beigelių krautuvėlė, Pylimo g. 4. Tel. +370 683 86894. Tinklalapis: lzb.lt/2016/04/04/kavine-beigeliu-krautuvele/

Facebook profilis: facebook.com/beigeliukrautuvele/

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio nuo 10:00 iki 19:00, penktadieniais nuo 10:00 iki 16:00, šeštadieniais šabas, sekmadieniais nuo 10:00 iki 18:00.