Ir ką jūs galvojate? Šį sakinį sudėjo į laidos anonsą. Ir visi žmonės tik apie tai ir kalbėjo. Ir, kaip ir maniau, niekam nebuvo nė trupučio įdomu, ką aš valgau, visiems tik rūpėjo kaina.

Tai tokiu pat principu aš parašiau ir šitą antraštę. Kodėl kalbu apie save trečiuoju asmeniu? Mano toks stilius ir mano tokia maniera. Aš taip išauklėtas.

Tai kiek gi vis dėlto aš išleidžiu maistui? Atsakymas paprastas: kiek kainuoja, tiek ir išleidžiu. Pinigai yra tik pinigai, jų visada galima užsidirbti. Restorane, apie kurį šiandien rašau jums, išleidome dviese pietums 22.80 EUR, dar kažkiek už gėrimus (už juos ten reikia mokėti atskirai), ir dar įmečiau, atrodo, du ar tris eurus arbatpinigiams, jei teisingai atsimenu.

Restoranas, esantis Vilniuje, vadinasi „Eat More Chinese”, kas angliškai yra paraginimas daugiau valgyti kinų maisto, kas yra neblogas paskatinimas ir net neurolingvistinis programavimas iš greito maisto vietos. Jei nori, kad žmogus daugiau valgytų kinų maisto, turi jam pasakyti, kad jis daugiau valgytų kinų maisto.

Kodėl pirkėjas raginamas angliškai? Tai irgi protinga mintis. Jei Lietuvos gyventojas, ateinantis į Downtown maisto erdvę, nemoka angliškai, tai jis tikrai ne ten pataikė. Aš nesakau, kad Lietuvoje privalu mokėti anglų kalbą. Tiesiog daug kur viso malonumo ir supratimo nebegausite, jeigu nesuprantate angliškai (arba jeigu jums nėra, kas paaiškina). Čia yra tas pats, kaip nevairuoti automobilio: tai yra priimtina, tačiau jei nevairuoji, dalies gyvenimo malonumo ir patogumo negausi.

Priminsiu, kad būtent aš buvau tas žmogus, kuris pirmasis pasiūlė įteisinti Lietuvoje anglų kalbą, kaip antrąją valstybinę, ir džiaugiuosi matydamas, kad reikalai pajudėjo realiame gyvenime, nepaisant to, kad Seimas ir Vyriausybė vis dar krapštosi su įstatymo projektu. Norėtųsi palinkėti, kad jie greičiau pasiskubintų.

Dar laukiu klausimo, kodėl šį kartą mokėjau kortele, kai dažniausiai moku grynais, ir kodėl nėra nufotografuotas nefiskalinis čekis? Nes nefiskalinio negavau, nes čia nepriklauso, tiesiai muša kasos čekį. Nefiskalinio nuotrauka labai gerai padeda įtariems skaitytojams rikdyti ir erzinti, bet kai nėra, tai nėra. Moku dažniausiai grynais, nes man grynieji labai patinka, jie yra malonūs, juos gera čiupinėti, o bankų kortelės tegu būna tiems, kas nesupranta šnarančių banknotų erotinės kalbos. Aš toks jau esu, naudojantis popierių - mano net užrašų knygelės popierinės, ir dienoraštis irgi. Iš kur pas mane tiek banknotų? Iš bankomato, iš kur gi kitur. Tačiau šiame restoranų komplekse grynųjų neima (išskyrus arbatpinigius), nes jie tokie jau hipsteriai, kad tu neklausk. Todėl buvau priverstas mokėti bedvase kortele ir nepajusti banknotų glamonių.

Šio kinų restoranėlio maistas yra ir džiaugsmas, ir skausmas. Skausmas - todėl, kad tai gal tik trys procentai kinų virtuvės potencialo, kurį galima rasti pasaulyje. Geros kinų virtuvės, tokios, kurią sapnuoji naktį, vis dar reikia varyti į Londoną, Čikagą, Niujorką (ypač Niujorką), arba į tuos Los Andželo rajonus, kur gyvena begalės azijiečių ir kur retai užklysta turistai: San Gabriel, Arcadia, Alhambra, Rosemead, San Marino (turistai eina į tokias turistines nesąmones, kaip kinų miestas, Chinatown, kur nieko gero, jeigu važiuosite į Los Andželą ir norėsite gero kinų maisto, paklauskite manęs, aš jums patarsiu vietų).

O džiaugsmas - todėl, kad trys procentai potencialo yra geriau, negu tradicinis kinų maistas Lietuvoje, kuris būna nulis procentų potencialo, lietuviai įpratę vietoje kinų maisto gauti marmalus kinietiškais pavadinimais įstaigose su raudonais šviestuvais, drakonais ir žuvelių akvariumais. „Eat More Chinese” pasirodė žymiai arčiau to, prie ko aš buvau įpratęs.

Valgiaraštis labai tradicinis, galima sakyti „Kinija europiečiams”, tokia kiniško kičo klasika, bet kiniškas kičas, kai gerai atliktas, tikrai nėra blogai.

Tik ryžiai su keptais kiaušiniais (egg fried rice, arba, kaip sakydavo padavėjas mano mėgstamiausiame Londono restorane, „eg fua wua”, kas yra vienintelė frazė, kurią moku kiniškai, ir ji net nėra kiniška) buvo sausoki, man norėtųsi daugiau gal to kiaušinio, ką jūs į tai?

Kalmarai Ziran (5.90 EUR) man buvo skaniausias patiekalas ir pamoka mums visiems, kad galima patiekalus gruzdinti ir nepadaryti jų varvančių aliejumi, kad galima įdėti šiek tiek daržovių, ir kartu neperkrauti jomis (o daržovėmis dažniausiai perkrauna, kad sutaupytų jūros gėrybių arba mėsos sąskaita). Nepatikėsite, bet kažkada, kai tik Lietuvoje atsidarė tinklinis restoranas SOYA, ir pirmasis jų buvo labai neblogas, tai būtent šis patiekalas ten irgi buvo pats geriausias. Puikiai atliktas kinietiškas popsas - nepagailėta nei sūrumo, nei skonio, gal ir nėra pats sveikiausias dalykas pasaulyje, bet kartais juk galima?

Kadangi šią apžvalgą rašau iš Italijos, jūs neįsivaizduojate, kaip aš pasiilgau gero kinų maisto, tegu net ir popsinio, optimizuoto vakariečiams. Nes ko jau Italijoje negausi, tai gero Azijos maisto. Jis jiems nelimpa (nors Tokijuje ir Osakoje, pavyzdžiui, yra puikių italų restoranų, net stebėjausi, kaip autentiškai ir pagarbiai jie gamina italų maistą).

Tęsiame apžvalgą, ir štai dar viena populiarioji klasika - vištienos vyšnaitės (4.50 EUR). Saldžiarūgštis padažas ne per saldus, jo nėra tiek daug, kad norėtųsi pasakyti, kad nustokite maudyti vištieną padaže, ji jau paskendusi - ne, viskas tvarkoje. Blizga gražiai, valgosi sočiai.

Jautiena su vėžių uodegėlėmis (čia tas tamsesnis patiekalas, 6.50 EUR) turėjo tiek daug skonio, kad, sakyčiau, jau čia su intensyvumu buvo kiek perspausta, gal, sakyčiau, jūs pristabdykit nors kartais, nes tikrai labai stiprus padažas, ir tos vargšės uodegėlės žūsta, nespėjusios savo vaidmens suvaidinti. Kiauliena su kiniškais grybais (4.50 EUR) man gal būtų patikusi labiau, jei ten būtų daugiau struktūros, bet čia šiek tiek kabinėjuosi, nes labai jau tie kalmarai išlepino mano gomurį. O gal tiek daug visko užsisakėme, kad jau nebebuvo jėgų tinkamai ragauti.

Koks įvertinimas? Gerai, kad ši vieta yra, net jei ir nekabina žvaigždžių nuo dangaus, bet ji tikrai yra visa galva aukštesnė už kinų maistą, kurį likimas skyrė mūsų vargšei nelaimingai ir provincialiai, užguitai, balanos gadynėje paskendusioje ir sau į bambą spoksančiai Lietuvai. Čia, žinoma, kalbu tik tarptautinės gastronomijos prasme. Kitomis prasmėmis Lietuva yra puiki šalis, labai rekomenduoju. Restoranui keturios žąsys iš penkių.

Eat More Chinese, Smetonos g. 5, Vilnius. Tel. +370 617 27757. Facebook profilis: https://www.facebook.com/EatMoreChinese/

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 17:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki 23:00.