Iš esmės, nedarykite taip, kaip aš, ir sutaupysite daug pinigų, turėsite ramius nervus ir valgysite daugiausiai namie. Žinoma, valgysite namų gamybos maistą. Nerašykite kas savaitę apie restoranus ir nebūsite žinomi, kaip išsišokėliai, save pasiskyrę apžvalgininkai ir kritikai, kuriuos nėra, kas sutramdo. Užsisakinėkite tik tiek, kiek galite suvalgyti, ir bus jums kuklesnė sąskaita. Visa tai yra protingi patarimai.
Aš, žinoma, taip nedarau, nes aš einu savu keliu, ir kol kas sekasi labai gerai. Kas savaitę užsisakau daugybę patiekalų iš kokio nors restorano. Dažniausiai dviese valgau su drauge, o kartais nusivedu kokį draugelį, mėgstantį gerai užkirsti, ir mes užsisakome beveik visus patiekalus, lyg Afrikoje niekas nebadautų, visko paknebename, fotografuojame, sklaidomės, į save dėmesį atkreipiame iššaukiančiu elgesiu.
Kartais šuniuką atsivedu (būna atvejai, kad abu, bet čia jau kaip nuotaika pasitaiko). Šį kartą atsivedžiau šunytę Arizoną ir pasodinome prie stalo, štai ji, nuotraukose (vienas iš tų šunų, kuris geriau valgo, negu visa jūsų šeima kartu paėmus) – jūs sakote, kad jei turėtumėt restoraną, tai manęs neįleistumėt ar su šuniu, ar be jo, ir vytumėt lauk, ir, žinokite, būtent todėl jūs neturite restorano. Ne, jei rimtai, tai šuniukus veduosi tik ten, kur savininkai mano elgesiui neprieštarauja.
Vienu žodžiu, elgiuosi, kaip man užeina, bet esu geranoriškas, mielas ir inteligentiškas, todėl man daug kas atleidžiama.
Šis restoranas, apie kurį pasakosiu, turėjo dvi blogai iškritusias kortas ir vieną gerą. Pirmoji: jie yra Žvėryne, o nuo seno Žvėryne labai blogai su restoranais. Atrodo, tokie ten turtingi žmonės, ten tonos perkamosios galios, o restoranų beveik nėra, yra kokia nors saviveikla, ironiški hipsterių šiltadaržiai, na, ir dar geri Sushi Stop sušiai (geriausia iš to, ką veža į namus) ir tikrai neblogos Don Simon picos (iš tų pačių šeimininkų), ir, jeigu ką, mes ne kartą esame iš jų užsisakinėję savo bendrovės pokyliams ir šiaip svečių priėmimui. Bet šiaip Žvėryne tai niekada nebuvo didelės gero maisto koncentracijos.
Antras dalykas: tai yra aludė, ir alaus baruose, ir šiaip baruose, aš niekada nesitikiu skanaus maisto. Dažniausiai tai maistas, kurį žmonės valgo ne todėl, kad jiems patinka, o todėl, kad reikia prie gėrimų ko nors užsisakyti. Todėl jeigu tai bus baras, kuriame galima pavalgyti, tai bus labai gera naujiena.
Geras dalykas – tai tų pačių žmonių restoranas, gaminančių jau minėtus sušius ir jau minėtas picas kitose vietose: kaip esu rašęs, jeigu jie sugeba į vieną restoraną sudėti ir picas, ir sušius, ir jiems gaunasi, reiškia, jie kažką daro gerai.
Nuėjome kartu su garsiuoju Rokiškiu Rabinovičiumi, kurį žinote iš jo tinklalapių ir iš jo nuostabių įžvalgų apie visokius dalykus, mokslą, verslą ir socialinius klausimus. Jis yra toks žmogus, kuris yra vienas didžiausių autoritetų (kad išvengčiau interesų konflikto, priminsiu, kad Rokiškis rašo mano žurnalui, ir jis yra vienas labiausiai prieštaringų ir provokuojančių autorių). Man reikia rašyti, kad gaučiau pinigų savo gyvenimo būdui, kelionėms ir prabangai, kurioje maudausi, o štai Rokiškiui Rabinovičiui net rašyti nereikia, jis ir taip valdo pasaulį. Jis kartais pagerbia savo dalyvavimu mano ekskursijas po restoranus, ir valgo ten kartu su manimi. Aš vertinu kiekvieną tokį įvykį.
Valgiaraštis mums pasirodė toks geras ir nestandartinis, kad užsisakėme daug visko – ne tik suvalgyti negalėjome, bet net galvoti apie suvalgymą nepajėgėme. Tik ragavome ir vertinome. Paklausykite.
Saldžiosios bulvytės, prikrautos visokių gardėsių (pačios savaime ištisas patiekalas), žiūrėkite nuotrauką (7,50 EUR) ir žuvies spurgytės (7 EUR) buvo nuostabios, ypač žuvies spurgytės, mes jas prarijome, niekas net nepastebėjo, kad jos buvo – su sodriu žuvies skoniu, tokios, kur po vienos spurgytės nori dar vienos, ir negali sustoti. Užsisakykite tų spurgyčių. Apie tai, kuo jas užsigėrinėti, nieko pasakyti negaliu, nes man neleidžia galiojantys įstatymai, juo labiau rugsėjo pirmąją, kai pasirodys šitas tekstas. Patys sugalvokite, tegu jūsų vaizduotė bus jūsų kelrodė žvaigždė.
Vienas patiekalas buvo toks, kad aš jį norėjau apkabinti ir pabučiuoti – tai vokiški riestainiai, pretzeliai (6 EUR), mano mėgstamiausi vokiški kepyklos kūriniai iš plikytos (nemanau, kad jie patys juos kepa, bet koks skirtumas – aš pats juos valgau) su keturių sūrių mišiniu, keptu ir išlydytu, tiesiai iš krosnies. Imi plėšai tai riestainį ir mirkai į keturis sūrius: gouda, cheddar, raclette ir mozzarella. Aš jau dabar jų užsimaniau. Myliu, noriu, negaliu.
Nuostabaus tirštumo ir skonio intensyvumo buvo sraigės su shiitake grybais (11 EUR) – čia toks jau mandras, poniškas patiekalas, pagardintas dar aitriais pipiriukais.
Dar vienas patiekalas, kurį mes suvalgėme visą, nepriklausomai nuo to, galėjome ar negalėjome daugiau kimštis į save – tai buvo ančių širdelės tirštame padaže (10 EUR). Širdelės nėra naujas ar nematytas užkandis prie gėrimų. Čia jos buvo tokios, kad sustoti jokios galimybės neturėjome. Tai buvo rimtų vyrų rimtas valgymas.
Sumuštinis su plėšyta kiauliena (8 EUR) buvo normalus, valgomas, bet mano didžiausia pretenzija buvo, kad jį sunku valgyti. Aš mėgstu, kad patiekalai būtų kietai sukalti. Puiki plėšyta kiauliena, bet bulka man patiko mažiau. Keptas jautienos kaulas (9 EUR) buvo labiau pramoginis patiekalas, kur reikia krapštyti kaulų čiulpus ir tepti ant duonos, tai nėra neskanu, bet man nelabai patinka maklinėtis ir užsiimti tokiais dalykais. Kitiems gal patiks labiau, negu man.
Kepti kiaulienos šonkauliai, tirštame – net labai tirštame – padaže (10 EUR), net jeigu ir nebuvo tokie, kaip kokiame „Kansas City Bar-B-Que“, kur turi savo kepimo dūminę spintą, bet labai neblogi, mėsa krito nuo kaulo, nebuvo ir nereikalingo riebalo, valgiau ir džiaugiausi.
Dar labiau mane nustebino (ir pradžiugino) troškinta ėrienos karkutė (15,50 EUR). Patikėkite, sakau atvirai: man tai buvo pirmoji karka gyvenime, kuri buvo skani ir kurią norėjau valgyti. Karka yra toks dalykas, kurio man neįsiūlysi. Dabar jaučiausi konvertavęsis. Mėsa plyšo ir atsiskirdavo nuo kaulo, vos šakute palietus, glazūra buvo begėdiško gardumo įsikūnijimas, ir bulvių košė buvo kreminė.
Nesakau, kad tai buvo restoraninio maisto pakaitalas, tačiau pabui, alinei, aludei, užeigai tai buvo žymiai geresnis maistas, negu galima būtų laukti ar tikėtis.
Man patiko net ir desertas, kuriuo mane pavaišino: obuolių pyrago trupiniai su ledais ant viršaus. Nemėgstu aš tokių desertų su temperatūros kontrastais, o šitas buvo šiltas, jaukus ir nuteikė mane pačiu geriausiu būdu.
Dviese sumokėjome už visus tuos dalykus (daugelio jų taip ir nepavyko suvalgyti iki galo, nes mes ne žvėrys kokie) vos 94 eurus, ir dar arbatpinigius, ir dar už tai, kad mūsų šuniuku rūpinosi. Tiek, kiek užsisakėme maisto, laisvai būtų pamaitinę šešis žmones. Tiesiog labai daug visko. Ir labai daugelio patiekalų buvo tokios skonio savybės, kad buvo neįmanoma sustoti, nepaisant to, kad tai buvo tik baro užkandžiai.
Iš kur žinau, kad buvo gerai? Nes rašydamas visas susijaudinau ir pagalvojau, kad norėčiau to maisto dabar. Koks skirtumas, kad iš baro. Svarbiausia, ar skanu valgyti ir ar smagu būti. Ir tų riestainių aš noriu užsisakyti dešimt ir valgyti vieną po kito. Keturios žąsys iš penkių.
Žvėryno PUB‘as, Kęstučio g. 24A, Vilnius. Tel. +370 616 02195. Facebook profilis: https://www.facebook.com/ZverynoPub/
Nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 17:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais nuo 17:00 iki 02:00. Šeštadieniais nuo 15:00 iki 02:00. Sekmadieniais nuo 15:00 iki vidurnakčio.
