Psichologiniu ir elgesio požiūriu lietuviai poilsiautojai Nidoje šiek tiek keičiasi. Jie darosi vis pakantesni patyčioms iš savęs ir kuo toliau, tuo labiau praranda savigarbą. Lietuviškas kurortas prieš dešimt metų šlapinosi jiems ant galvos ir ant batų ir sakydavo, kad lyja, ir visi linksėdavo. Šiandien lietuviškas kurortas šlapinasi lietuviams ant galvos ir ant batų, o lietuviai ne šiaip linkčioja, bet fotografuoja savo batus, daro asmenukes apšlapintais plaukais ir kelia į Instagramą. Žiūrėkit, kaip gerai mes ilsimės, o ką jūs? Vis dar biure? Pavydėkit.
Nėra įžūlesnės, labiau akis draskančios, labiau už nieką pinigus gvelbiančios ir praeityje marinuotos vietos, negu Nida. Palangoje bent jau gauni autentišką rusiškos provincijos pigią mugę Basanavičiaus gatvėje, šaldytų tarkių kugelį, guminius cepelinus ir Katunskytės atliekamas dainas – negraži, bet autentiška ir gausi egzotika.
Nidoje kuo toliau, tuo labiau negauni nieko – špygą taukuotą, ir tai net ne taukuotą, nes pagailėjo taukų. Nidoje dabar 1995 metai visame gražume, laikas sustojo prie Smiltynės perkėlos. Vienintelė naujiena Nidoje per visus tuos metus yra parduotuvė „Maxima“. Visa kita tik griaunama, griūva savaime arba dar sugrius.
Vienintelė nauja paslauga bus kitame sezone: prie paplūdimio stovės staliukai, kur iš jūsų paims dešimt eurų, neduos nieko (net kasos čekio), ir sakys eikit iš čia, netrukdykit dirbti. Žmonės stovės eilėje. Kam jūs mokat dešimt eurų? „Nu tai jau vis tiek atvažiavom, visi moka, tai ir mes mokėjom. Į Instagramą įkėlėm.“
Manęs vis klausia – kur pavalgyti Nidoje? Savo viešbučio kambaryje. Nusiperki šlapdešrės, raikyto batono, užsitepi sviesto ir valgai. Tai geriausia, ką galiu jums pasiūlyti.
Toks ilgas įvadas į restorano apžvalgą.
„Fisheria“ yra miesto centre, priešais tą vietą, kur anksčiau buvo (ir dabar nugriautas) kultūros centras. Taikos gatvės apačioje, kur anksčiau buvo bankas švedišku pavadinimu, kurį uždarė ir pakeitė savitarnos būdele prie tos vietos, kur buvo valgykla.
Šalia yra „Caffeine“, kuri išsiskiria iš visų „Caffeine“ kavinių tuo, kad ten neveikia šio kavinių tinklo programėlė. Čia jums, tarp kitko, Nidos santrauka vienu sakiniu: pas mus neveikia, dabar neturim, dar neatvežė, jau baigėsi, jau uždaryta, bus aštuoniasdešimt eurų.
Anksčiau čia buvo kitas restoranas „Vėtrungės“, apie kurį buvau rašęs iš gerosios pusės, kas jums įrodo, kad nesu vien tik viską kritikuojantis paniurėlis. Restoranas „Fisheria“ gražiai, šviesiai ir madingai pasidaręs interjerą (gal truputėlį panašu į suvenyrų parduotuvę arba biudžetinio tinklinio viešbučio vestibiulį), ir net turi koncepciją – šviežiai sugauta žuvis, kadangi, jei nepamiršote, mes juk esame žvejų kaimelyje.
Kaip ta koncepcija įgyvendinta?
Pradžia nekokia: mes labiausiai norėjome kotletukų (7 EUR). Tik jų nėra. Kai ateini ir nėra to, ką žada valgiaraštis, tai liūdna. Žinoma, meniu rašo, kad „meniu kinta priklausomai nuo to, ką pagauna žvejai“, tačiau aš nemanau, kad kotletukus žvejoja mariose.
Taip pat nėra nei mineralinio, nei kolos. Kodėl? Nes nėra, dar neatvežė. Nesužvejojo. Kaip galima neturėti mineralinio vandens, kai tai visur yra didžiausio pelno nešėjas? Jums pinigai neįdomu? Galėtumėt nors pinigais domėtis, nes, kaip tuojau sužinosime, maisto skonis jums tikrai ne pirmoje vietoje.
Pamario žuvienė (5 EUR) turi savyje visko, išskyrus skonį. Ji yra lyg atskiesta. Ar ta žuvis jau buvo kažkur vieną – ar kelis kartus – nuvirta? Aš nesakau, kad taip buvo. Tik nesuprantu, kaip šviežios žuvies restorane prie marių galima pasiekti tokį skonio blankumą. Man penkių eurų negaila, man gaila valgyti šiltą vandenį iš dubenėlio ir nieko nejusti. Sriuba buvo kaip nugaros masažas, nenusivilkus švarko. Paimkite uždarytą butelį su viskiu ir palaižykite stiklą – maždaug tiek pat skonio pajusite.
Žiobrio tartaras su marinuotais svogūnais kainavo 9 eurus (laba diena), gražiai atrodė lėkštėje (nors grožis, žinoma, subjektyvus dalykas, gal jums visai negražu, bet aš sakau, kaip buvo man), ir skonio buvo tik užuomazgos. Aiškiausiai išreikštas buvo marinuotas svogūnas, bet jei aš norėčiau marinuoto svogūno, turbūt eičiau į prekybos centrą.
Šviežiai sužvejotos žuvys (starkis už 17 EUR ir marių ešeriai už 15 EUR) buvo korektiškai iškeptos, bet buvo absoliučiai be jokios išmonės ar širdies, gulėjo sau vienišos lėkštelėse (žiūrėkit nuotraukas, tam jas ir fotografuoju). Nors kokio skonio stipriklio užbarstykit, žmonės. Nors „Vegetos“. Už penkiolika, septyniolika eurų aš norėčiau patiekalo, kurį galima būtų prisiminti be užrašų, o ne žuvyčių, kurias tik pakepė ir padėjo ant lėkštės.
Gal čia tik man taip atrodo, bet aš šį restoraną pavadinčiau ne „Fisheria“, o „Kam stengtis?“. Čia juk Nida, čia visiems bus gerai ir taip.
Apie „Fisheria“ teigiamai atsiliepė kai kurie žmonės, tarp kurių buvo mano draugų. Jiems ten patiko. Aš norėčiau juos pagriebti ir papurtyti (ne per stipriai – visgi jie mano draugai). Kas patiko? Jeigu kažkas paimtų gabalėlį forminės duonos iš prekybos centro, paskrudintų ir padėtų ant lėkštės, paimtų penkiolika eurų – jums irgi patiktų? Greičiausiai.
Nida pasiekė dugną, pramušė ir kapsto gilyn. Čia nepagarba ir panieka valgytojams: klaidas virtuvėje galiu atleisti, o kryptingai beskonio ir konceptualiai tingaus valgiaraščio „bus gerai ir taip“ – niekada. Gražus interjeras, nes apie jį pagalvojo ir dėl jo stengėsi. Virtuvėje niekas nesistengė (nors aptarnavimas buvo puikus, greitas, išmanus, ir su šuniukais įleido – už tai papildomų taškų neduodu, bet jei yra gerai, tai taip ir pasakau). Bet iš virtuvės nesklido joks rūpestis. Jei jis ir buvo, tai jie nemokėjo jo parodyti.
Neatleidžiu, kai dėl manęs nesistengia ir tikisi, kad gerus pinigus nemurmėdamas mokėsiu už bet ką.
Pietūs dviems kainavo 46 eurus ir viską, ką valgėme, užmiršome vos išėję (gerai, kad turiu užrašus). Tai ne restoranas, tai kurortinio verslo modelis. Ir nuo to liūdna. Dvi žąsys iš penkių.
Fisheria, Taikos g. 5, Nida. Tel. +370 641 97729. Facebook profilis: https://www.facebook.com/fisherianida/
Kasdien nuo 10:00 iki vidurnakčio
