Kalbu apie restoraną „Du“, Ramučiuose, prie Kauno, apie kurį rašiau labai šiltai, ir daviau jam puikų įvertinimą portale DELFI prieš kelias savaites.
Aš nesigailiu buvusio įvertinimo, nes mano darbas yra papasakoti ne apie tą restoraną, koks jis gali būti, koks jis buvo seniai arba koks jis buvo praeityje – aš rašau tik apie tai, kaip man pasirodė tuo momentu, kai aš ten valgiau, ir nieko daugiau. Taip, aš žinau, kad mano tekstai apie maistą yra mano subjektyvi nuomonė, ir niekam ji nėra neprivaloma.
Tačiau aš žinau, kad po mano tekstų būna pasekmės: tūkstančiai žmonių perskaito ir sureaguoja, eina ir važiuoja ir ragauja maistą (ir, dažniausiai, renkasi tą patį maistą, kurį valgė Užkalnis – čia ne aš sugalvojau, čia man restoranai pasakojo). Ir todėl, jei man netyčia pavyksta sužinoti ir savo akimis pamatyti, kad kažkas yra nebe taip, kaip parašyta, aš turiu pareigą jums apie tai pranešti.
Kitaip nebūtų sąžininga. Kitaip nebūtų atsakinga. Net jei vakar dar maniau šio teksto nerašysiąs, ir taip ir pasakiau restorano šeimininkei, kai ji teiravosi. Bet šiandien supratau neturįs kito padoraus pasirinkimo.
Į Ramučius atvažiavome sekmadienį, liepos 28 dieną – ne tikrinti važiavome, svečius atsivežėme iš Kelmės ten pavaišinti (jiems tas vizitas kainavo du šimtus kilometrų, važiuojant ten ir atgal, jeigu ką – ir vien tik dėl mūsų rekomendacijos).
Kaip rašydavo anksčiau žurnalistai: „Koks gi buvo jų nustebimas, kai…“ – prie to paties stalo mums pradėjo nešti maistą iš to paties valgiaraščio, tais pačiais pavadinimais, bet maistas buvo nebe tas.
Jis nebuvo nevalgomas. Jis buvo bet koks, vidutinis, pakramtomas, bet ir tiek. Garsieji maži čeburekiukai buvo visiškai nebe tie, kurie mus sužavėjo. Žuvienė, kuri mums buvo padariusi tokį įspūdį – sakėme „kaip Italijoje“, dabar buvo bjauriai rūgšti nuo acto ir plūduriavo drūti šmotai imbiero. Per rankas su samčiu už tokį paruošimą.
Anksčiau buvę fantastiniai šonkauliai buvo su blankia glazūra, be išraiškos. Aš apie juos nebūčiau sakęs jokių gerų žodžių, kuriuos sakiau prieš kelias savaites.
Blogiausia naujiena buvo polenta, itališka kukurūzų košė – ji buvo numesta negražiais gabalais, pamirkusiais riebalais, ir ten buvo peraugusios, brokuotos voveraitės. Kukurūzėliai irgi buvo per dideli. Būti Lietuvoje ir dėti ant lėkštės tokius kukurūzus ir tokias voveraites, kurių grybautojai miške neliestų. Iš kur jas surinko, iš voveraičių kapinių? Kaip negėda?
Jie turėjo šaltibarščių, kurie buvo labai geri, bet apie šaltibarščius aną kartą nerašiau. Tai ne tų šaltibarščių ateina žmonės valgyti.
Šeimininkė paklausė apie maistą, ir aš jai viską pasakiau. Ji išklausė ir paaiškino, kad čia tiesiog nauja pamaina darbuotojų, o čeburekų, sakė ji, receptas pakeistas. Kodėl keitė receptą, kuris buvo puikus ir kuriuo niekas nesiskundė ir dėl kurio važiavo žmonės? Pagalvojo ir pakeitė.
Šonkauliai? Turbūt, sakė, glazūra pakeista. Palaukit, aš nesuprantu – jei kažkas yra labai gero ir sėkmingo restorane, kam keisti? Kad būtų blogiau?
Mes sumokėjome ir čekį (61 EUR), ir arbatpinigius. Nebuvome asmeniškai įžeisti, nebuvome traumuoti patirties, viskas su tuo maistu buvo normalu, viskas buvo valgoma. Buvo kažkiek gėda prieš nuviltus svečius. Tai nebėra tas restoranas, kurį mes gyrėme, ir nebuvo tai, ką aš rekomendavau DELFI ir „Laukinių Žąsų“ skaitytojams. Tai buvo, deja, labai vidutiniškas restoranas prie Kauno, kuris negautų nei penkių, nei keturių žąsų įvertinimo – gal tik tris. O trijų žąsų restoranų aš nerekomenduoju ir ten paskui mane šimtai žmonių neateina.
Šis tekstas yra nepiktas, be keršto ir jo vienintelis tikslas – teisingumas prieš skaitytojus. Restorano nesu nuskriaudęs – kaip ir pirmąjį kartą, parašiau tai, ką radau, ir viskas anąsyk buvo jų pačių rankomis ir galva, ir dabar viską patys padarė, savo rankomis, „antrąja pamaina“, nepaaiškinamais receptūros keitimais ir šiokia tokia arogancija.
Vaikščioti vandeniu galima bandyti, kai esi tikras, kad vaikščiojimas pavyks. Kitokiu atveju, jei bandai vaikščioti, bet įgūdžių neturi, viskas baigiasi priburbuliavimu.
