Kodėl iš Kelmės? Nes gyvenau ten savaitę, kad patirčiau provincijos ritmą ir kad galėtų šunys palakstyti prie upės, nes čia ne Vilniaus betono džiunglės, čia žalias gyvenimas ir daug erdvės. Rašytojui irgi kartais reikia pakeisti aplinką.

Kodėl važiavau į Šilutę? Nes ten yra rekomenduotas restoranas „Kitchen Inn“, apie kurį kai kas sakė, kad ten, girdi, yra „viskas kaip Italijoje“. Nežinau, kokioje Italijoje tie rekomendavusieji buvo, bet Italijoje, kur aš buvau dešimtis kartų ir kurią esu išvažinėjęs ir išragavęs skersai ir kryžmai, tai, žinokit, visgi ne taip yra, kaip Šilutėje. Leiskit viską papasakosiu dabar jums.

Pažiūrėjome to restorano meniu internete ir sakom, kai toks ilgas valgiaraštis, turime važiuoti keturiese, kad kuo daugiau visko išragautume. Nors, aišku, tris picas, tris sriubas ir tris lėkštes skirtingų makaronų su dviem karštais ir dar desertais galėčiau ir pats suvalgyti. Tai ir nuvažiavom keturiese, sakau, kad nesistebėtumėt, ko toks ilgas čekis. Nes jeigu bandyti, tai bandyti. Jei kritikuoti, tai kritikuoti. Aš nieko po truputį nedarau.

Restoranas nemažas, Šilutėje tokių erdvių nesitikėjau. Picos krosnis, malkos ir santūrus interjeras, gražu, neatrodo, kaip provincija. Prie vieno stalo kompanija, sukinėjasi, kaklo slanksteliai braška – kad tik geriau mus apžiūrėtų. Smalsu žmonėms, įvykis, atvyko Užkalnis su delegacija, dabar jau bus reikalų.

Didžiulis valgiaraštis nenuteikia gerai, nes neįsivaizduoju virtuvės, juo labiau Šilutėje, kuri galėtų tokį didelį repertuarą atlikti vienodai gerai. Čia reikėtų labai didelės virtuvės su keliais patyrusiais specialistais, o kur tu gausi tiek, kai net Vilniaus restoranai veža žmones iš užsienio, nes lietuvių jau nebėra dirbančių. Tokio dydžio valgiaraštį galima daryti arba nelygiai, su šuoliuojančia kokybe, arba vienodai blogai. Pažiūrėsime, kuris čia bus variantas.

Kaip visada, turėjome pradėti nuo šaltibarščių, nors jie italų virtuvės neatspindi, bet juk vasara, be to, šaltibarščius noriu tikrinti visur. Jei atsidarys kur nors Kretingoje japonų restoranas ir jis turės šaltibarščius, tikrinsiu ir ten. Kaina (2.50 EUR) yra juokinga, bet juk čia ne Vilnius. Pradžia nekokia: šaltibarščiai skysti, vandeningi, per rūgštūs, ir rūgštis ne acto, o kažkokia citrininė. Bus pamoka, kaip italų restorane šaltibarščius ragauti.

Foto: A. Užkalnio nuotr.


„Lukos svečio sriuba“ (4.50 EUR) su daržovėmis ir jautiena buvo maloniai aštroka, tačiau tai viskas, ką apie ją galiu pasakyti. Lygiai kaip pomidorinė žuvienė (6 EUR) – ji buvo raudona ir turėjo šiek tiek žuvies ir jūros gėrybių, tačiau pomidorai buvo pernelyg rūgštūs ir pats patiekalas buvo gražus nuotraukoje, ir visiškai pamirštamas burnoje. Ne viskas yra Italija, kas itališkai valgiaraštyje pavadinta.

Aš visada vertinau ir vertinsiu gerą pastą. Bandėme tris pastos patiekalus, ir kiekvienas nuvylė atskirai. Spaghetti carbonara (4.90 EUR) buvo beveik nepervirti, tik šiek tiek, bet jie buvo gaminti ne autentiškai, o su grietinėle, kurios padaže neturi būti. Taip, žinau, užsienyje dažnai carbonara gamina su grietinėle, bet tai nėra gero restorano požymis.

Tagliatelle boscaiola (pasta su grybais ir kitokiais miško dalykais), 5.50 EUR, buvo pervirta ir lėkštėje buvo neskaniai atrodantis marmalas, makalošė be tekstūros ir be vaizdo. Ir dar užrioglintas vyšninis pomidoras. Kam? Kodėl? Kad gražiau būtų? Tai jūs dar rožės žiedą uždėkit. Bet dar blogiau buvo su pasta aglio e olio (4.50 EUR) – vienas elegantiškiausių pastos receptų (kai ji tinkamai gaminama), kur alyvuogių aliejuje kepinama daug česnakų, aliejus prisigeria jų skonio, o paskui tas skonis perduodamas pastai. Čia buvo tik dubenėlis pervirtų beskonių makaronų su alyvuogių aliejumi ant dugno. Tai buvo, ko gero, blogiausias vakaro patiekalas, deja.

Foto: A. Užkalnio nuotr.


Geriausia pica buvo bianca (baltoji), 6 EUR, gal tik šiek tiek perkrauta, ir padas beveik tinkamas (picos gabalėlis turi būti paimamas viena ranka ir nenulinkti, perlenkus jį išilgai ir nešant burnon). Tačiau klasikinė pica Margherita (5.30 EUR) buvo išniekinta, apdėliojant perpjautais vyšniniais pomidorais – kam jie? Kodėl? Kas per lietuviška saviveikla ir receptų tobulinimas? Be to, pomidorų padažui stigo saldumo.

Tačiau dar prasčiau buvo su pica porcini (5.80 EUR): nors baravykai yra puikus dalykas, galintis suteikti daug kvapo ir skonio, čia jų buvo primėtyta ant picos dideliais gabalais, lyg kirviu kapotais, ir baravykai buvo šlapios kempinės konsistencijos, tokie suzmekę ir pažliugę slimokai po rudens lietaus.

Iš kitų patiekalų pamatėme, kad iš tikrųjų virtuvė, deja, dirba nuosekliai, pagadindama praktiškai kiekvieną patiekalą kokiu nors būdu. Skumbrė (6.50 EUR) buvo normali, bet ją gadino padažas, o garnyras, žaliai dažyta bulvių košė, buvo silpno skonio – geriau sviesto būtumėt įdėję, kaip į tą paprastą bulvių košę, kurią užsisakėme prie aštuonkojo, ir kur ji buvo žymiai geresnė. Ir dar dideli, negražūs, neskanaus burokėlio gabalai. Ar ten virtuvėje vietoje peilio jūs kirvius naudojate?

Lašiša (10 EUR) buvo sausa, kaip tos malkos prie krosnies, o gerai ant grilio iškeptas aštuonkojis (12 EUR) buvo sugadintas neskanios moliūgų tyrės ir saulėje džiovintų pomidorų, kurie taip netiko šiame patiekale, kad juos teko stropiai nukrapštyti. Ir dar kažkokie daigai ten papuošimui pridėti – Viešpatie, kada lietuviai supras, kad gana jau puošti ir komplikuoti, praėjo jau laikai, kai visiems buvo gražu iš morkų pjaustytos rožės ir kompozicijos iš spiralėmis drožinėtų agurkų.

Foto: A. Užkalnio nuotr.


Desertai skyrėsi, nors abiejų kaina buvo 3.50 EUR: šokoladinis lavos pyragas (čia tas, iš kurio išbėga skystas šokoladas), buvo adekvatus, o tiramisu biskvitas buvo per sausas, nors turi būti gerai įmirkęs, varvantis saldumu, šlapias, kaip undinės tarpkojis.

Keturiese, kartu su arbatpinigiais, sumokėjome 120 EUR, ir patirtis, deja, prilygo enciklopedijai apie tai, kaip užsieniečiai gadina itališką maistą. Ne iki galo sugalvoti receptai, beskonės variacijos arba tiesioginis smurtas prieš patiekalus, kaip tie prakeikti vyšniniai pomidorai.

Meniu reikia trumpinti mažiausiai perpus, virtuvei – grįžti prie klasikos ir nebeišsigalvoti puošmenų, ir tada Šilutėje galės būti neblogas restoranas, nes kol kas rekomenduoti ten nėra ką. Dvi žąsys iš penkių.

Kitchen Inn, Atgimimo al. 4A, Šilutė. Tel. +370 694 50000. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.