Šį restoraną mačiau gyvenime gal kokius penkis šimtus kartų, gal ir tūkstantį. Jis visiškai miesto centre. Apie jį žinojau tik tiek, kad – pagal pavadinimą – tai senas žalias namas, ir kad ant jo yra memorialinė lenta apie rašytoją Žemaitę nuo vieno lito banknoto, ir ta lenta kažkodėl yra lietuviškai ir rusiškai. Tai yra keista, nes kažkodėl neįsivaizduoju turistų iš Maskvos, kurie eitų ieškoti namo, kuriame gyveno lietuvių rašytoja, kuri net patiems lietuviams nėra žinoma savo kūriniais. Žymiai įdomesni negu Žemaitės kūryba yra faktai iš jos biografijos: tai pirmoji lietuvių moteris, išmokusi visas raides, ir taip pat pirmoji lietuvė, perskridusi Atlantą, ir pirmoji JAV žaliosios kortos laimėtoja.

Mes su mano kolega-apžvalgininku Rokiškiu H. Rabinovičiumi, kuris jums pažįstamas iš pasirodymų per TV ir iš kandžių bei tikslių straipsnių, pagalvojome, kad šis restoranas galėtų gauti papildomo srauto, jei padarytų kelis paprastus dalykus: pasivadintų „Žemaitės kaniušnė“ (asmeniškumai traukia dėmesį, pažiūrėkite į mano koldūnus), žemaičių blynus pavadintų Žemaitės kotletais ir paleistų kokią nors legendą apie tai, kad Žemaitė čia laikė savo restoraną ir aludę (vien rašymu gyva nebūsi), nemušdavo visų grynųjų į kasą ir slėpdavo pinigines lėšas tradicinėje žemaitiškoje skrynioje, pilstė svaigiuosius gėrimus iš butelių be banderolių ir nuolatos gaudavo skundus iš kaimynų dėl triukšmo iš terasos. Tai būtų intriga, istorija ir patrauklumas. Taip veikia rinkodara.

O šiuo metu yra tik keistas užrašas ant memorialinės lentos: „Žemaitė – J. Žymantienė“. Kas čia per rašymas? Ar ji yra hip-hopo atlikėja, kad pasirašinėja „Žemaitė Džei Žymantienė“? Ar užsienyje tokių mandrybių išmoko?

Restoranas yra didesnis, negu atrodo iš lauko. Per du aukštus, ir dekoras yra eklektiškas, kaip iš Žemaitės laikų. Tie puodeliai sekcijoje tai tikrai pačios Žemaitės, pirko per tuometinę „Jamam“ akciją Kupiškyje. Man ypač patiko sofos su kailiais. Per pilnatį, sako, jos atgyja ir laksto po patalpą, klaksėdamos iltimis ir kaukdamos prieš mėnulį.

Valgiaraštis nei didelis, nei mažas ir yra mišinys iš lietuviškų patiekalų, kuriuos turbūt dažnai užsisakinėja užsieniečiai, ir tradicinių patiekalų apie nieką, kokie būna provincijos kavinėse, kurių stiprioji pusė būna gedulingi pietūs. Iš tų patiekalų aš užsisakiau tik vieną, nes labai nenorėjau nusivilti: restorano padavėja buvo tokia maloni ir dirbo taip puikiai, kad palikome pietų pabaigoje neproporcingai didelius arbatpinigius.

Jautienos tartaras su putpelės kiaušinių tryniais ir juodos duonos skrebučiais (9,90 EUR) buvo pavyzdinis. Man beveik buvo gaila dalintis su Rabinovičiumi. Kodėl „beveik“? Man jam nieko negaila.

Kepta duona su sūriu (3,70 EUR) buvo turbūt viena geriausių, kokią tik esu valgęs (gal tik Klaipėdoje, „Švyturys BHouse“, yra kita tokia įsimintina). Ji buvo nepermirkus riebalais, ir sūris buvo tiksliai toks, koks reikalingas. Jei dažnai nevalgote keptos duonos, ir ji yra jums tik atostogų prie jūros prisiminimas, paragaukite čia. Arba jei pas jus atvažiavo svečiai iš užsienio ir jiems reikia parodyti lietuviškos virtuvės, ir „Stiklių aludėje“ jau buvote, galite čia nuvesti ir duoti jiems paragauti tos duonos, šaltibarščių ir žemaičių blynų.

Jautienos tartaras
Foto: Andrius Užkalnis

Šaltibarščiai (4,70 EUR) buvo puikūs restorano šaltibarščiai – tiems, kas negali ar nenori pasigaminti jų namie. Namie visada skaniau, bet aš ne namų vertintojas, o restoranų maisto kritikas, todėl su namų maistu nelyginsiu. Šaltibarščiai buvo švelnūs, kreminiai ir ne per rūgštūs, kiaušinio ketvirtuko man buvo mažoka, bet čia visada taip būna su restoranų šaltibarščiais. Daugiau viskas gerai.

Tikras džiaugsmas buvo žemaičių blynai (5,50 EUR ir 1,50 EUR už spirgučius). Rokiškis H. Rabinovičius nėra žemaičių blynų mėgėjas, bet net ir jam saikingai patiko (mes paprašėme, kad vieną porciją padalintų į dvi dalis, todėl nuotraukoje jūs matote pusę porcijos). Aš esu žemaičių blynų ekspertas ir mėgėjas, ir čia buvo turbūt geriausi žemaičių blynai šalyje ir, galimai, pasaulyje. Grietinė ir spirgučiai karūnavo tobulą tekstūrą ir labai dosnų, gausų skonį.

Tik angliškame meniu vertime „Lawlanders“ nėra geras vertimas žodžiui „žemaičiai“. Tai gali būti kompiuterinio žaidimo veikėjo vardas, bet ir tiek. Žmonės iš žemumų būtų „lowlanders“ (rašoma su raide „o“), bet ir tai nėra žodžio „žemaičiai“ vertimas. Žemaičiai angliškai yra „samogitians“. Nedėkokite, visi mes mokomės. Bet geriausia būtų, kaip jau sakiau, pervadinti juos „Žemaitės blynais“ ir sugalvoti istoriją, kaip rašytoja juos mėgdavusi pusryčiams, nes patiekalas labai gerai pagirioms numušti, kai galvelė braška. „Kol to blyno nesuvalgau, rašyt negaliu“, sakydavo rašytoja.

Kodėl mes nevalgėme cepelinų, kurie yra įrašyti valgiaraštyje? Nepatikėsite, bet cepelinų dar nebuvo. Po pirmos valandos, kai pats pietų metas, nėra pagrindinio patiekalo, kuris yra svarbiausias, kurį norėčiau parodyti svečiams iš užsienio, jei tokių atsivesčiau (aš neturiu draugų užsienyje, todėl nieko aš neatsivesčiau, tai jau čia mano paties problema, kad su manimi niekas nenori bendrauti). Restoranas dėl to pareiškė apgailestavimą, paaiškino, kad čia todėl, kad cepelinai verdami šviežiai (tiesiog, sakyčiau, gal reikėtų anksčiau pradėti virimo procesą) ir kvietė ateiti kitąsyk ir tikrai gauti cepelinų, ir dar savo šunis atsivesti. Už tą kvietimą esu dėkingas.

Dar vienas pasiūlymas: kadangi tame restorane ir lauke, ir viduje šunys yra laukiami, restoranas turėtų apie tai šaukti garsiai, gal net išsikelti vėliavą su letena, parašyti virš durų „ŠUNIUKAI WELCOME“, ir galbūt pakabinti kokios garsios vilkšunės portretą su Žemaitės skarele. Ant sienų galima pakabinti autentiškus šunų pavadėlius, ant kurių rašytoja vedžiojo savo šnaucerius ir basetus gretimame skverelyje Odminių gatvėje.

Avienos mentė (15,90 EUR, ir dar 2 EUR už bulvių košės garnyrą) man buvo visiškas nusivylimas (Rabinovičius sakė, kad jam visai nieko). Tai buvo prasta mėsa, tiesiog trenkianti senos avies kvapu – ir, tik pagalvokite, aš pasirinkau tą mentę, nes tikėjausi, kad patiekalas bus įdomesnis negu paprastas jautienos kepsnys arba viščiukas. Niekam negaliu rekomenduoti to patiekalo.

Čekis
Foto: Andrius Užkalnis

Čekis dviems žmonėms buvo 78,30 EUR, bet mums pritaikė nuolaidą ir todėl sumokėjome tik 39,15 EUR, ir neklauskite manęs, kodėl mums pritaikė tokią nuolaidą. Aš nežinau. Aš tikrai jos neprašiau, bet kai man pasiūlo – priimu. Mano gyvenime būna daug stebuklingų dalykų: gal todėl, kad aš esu mielas ir patrauklus žmogus, gal todėl, kad atėjau su Rokiškiu H. Rabinovičiumi, kuris yra įtakingas asmuo viešųjų ryšių, rinkimų kampanijų ir krizių valdymo pasaulyje (norėčiau papasakoti apie kai kuriuos jo klientus ir nuostabius sprendimus, bet negaliu, nes jis niekada apie juos nekalba). O gal tiesiog restorane buvo akcija – juk būna, pavyzdžiui, prekybos centruose akcijos, kai gaunate kažką puse kainos. Nesigilinkite į tą nuolaidą, ne pinigai svarbiausia.

Ar eičiau vėl? Taip, dėl tartaro ir žemaičių blynų, ir dar todėl kad galiu laisvai atsivesti šunis. Restoranas nustebino iš gerosios pusės, aš, tiesą sakant, tikėjausi paprastesnio potyrio. Ir, sprendžiant iš mane apsėdusių fantazijų, jie tikrai deda kažką ypatingo į maistą.

Trys žąsys iš penkių.

The Old Green House, L.Stuokos-Gucevičiaus g. 5, Vilnius. Tel. +370 616 99559. Tinklalapis: http://oldgreenhouse.lt/ Facebook profilis:https://www.facebook.com/zaliasnamas10/

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:45 iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 11:45 iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 23:00.