Visa tai yra tiesa, kaip ir tai, kad skiepai sukelia autizmą, vaikus grobia „Akropoliuose“, kreidutės padeda pakeisti valdžią, Užkalnis yra netikra jo (mano) pavardė, verta yra važinėti į Lenkiją apsipirkinėti, žieminės padangos yra vairuotojų apgaudinėjimas, Rusijoje geresnė televizija, actas padeda nuo reaktyvinių lėktuvų variklių išskyrų, JAV doleris yra netikra valiuta, kuri tik ir laukia išsprogti ir susinaikinti, Žagarės vyšnių festivalyje šiemet gros Justin Timberlake ir Beyonce ir dar kad abu prezidento rinkimų kandidatai yra sumaniai klano įkišti į antrą turą, o žmonių balsas seniai nieko nereiškia. Visa tai yra tiesa.
Kaip supratau, iš tokio faktų rinkinio daugelis jūsų nieko nesuprato, tik susierzino. „Palauk, palauk, paaiškink dar sykį apie actą ir kreidutes“.
Jei rimtai, tai visi, kas įtarinėja mane valgymu nemokamai, atskleidžia savo supuvusią esybę ir purviną vidų: jūs patys norėtumėt valgyti nemokamai, jūs norėtumėt, kad galėtumėt uždirbti nedirbdami (na, čia jums taip atrodo, o kai sekmadienį pusę septintos ryto aš jau prie kompiuterio, tai man yra darbas) ir jūs norėtumėt, kad į jus kreiptų dėmesį, kai ateinate į restoraną ir kad jūsų bijotų, bet net jūsų pačių šeimos nariai į jus dėmesio nekreipia, tai kas ten jau jūsų restorane bijos ir kreips į jus dėmesį. „Buvome restorane, pusantros valandos niekas net nepriėjo“ – tai čia ne restorano problema, čia jūs esate tokie nematomi ir žmogaus akiai nepastebimi, kad jus pamato nebent automatiniai automobilių numerių skaitytuvai, kai atvažiuojate į prekybos centrą. Ir tai pastebi ne jus, o jūsų seną surudijusį kibirą su vardiniu valstybiniu numeriu L0P4S.
Man nėra būtina pasakoti apie tai, kad valgau už pinigus, tačiau man tai yra smagu ir naudinga, todėl prie šiandieninės apžvalgos įkėliau net du čekius, nefiskalinį ir fiskalinį, kad jau niekas negalėtų pasakyti, girdi, už dyką čia man viskas gavosi. Be to, pastebėkite, mokėjau banko kortele. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad esu padorus žmogus, turiu asmens kodą ir šiaip esu patikimas: bankai bet kam neduoda kortelių, ir jūs tai žinote.
Šios dienos apžvalga yra iš restorano Ukmergėje, mieste, kuris ilgus metus buvo pačiame Lietuvos gastronomijos sąrašo gale ir kur degalinė prie Kurėno ežero buvo geriausias pasiūlymas sočiai ir skaniai papietauti.
Restoranas vadinasi „Aš būsiu čia“, ir tai yra grupės „Afiša“ (iš Ukmergės, vos kelis metus gyvavusios devyniasdešimtųjų pradžioj) dainos pavadinimas. Šios grupės dainą „Svetimi“ perdainavo „Mango“, kas būtų gal visai ir nieko, bet gal galėtų perdainavusios dažniau paminėti, iš kur muzika ir žodžiai. Dabar būsite kažką sužinoję, ne tik šiaip apie maistą paskaitę.
Restoranas yra rekonstruotame sename techninės paskirties pastate iš tų laikų, kai Ukmergėje dar buvo geležinkelis, ir ten dar yra koncertų salė, kuri talpina iki 250 žmonių, bet tik tada, jei visi yra liekni. Jeigu tokie stambesni, tada mažiau telpa, bet, kaip Ukmergei, vistiek neblogai.
Atvažiavęs penktadienio popietę į tą restoraną, randu prie staliuko savo buvusį šefą iš tų laikų, kai BTV kanale turėjau savo nerealiai gerą pokalbių laidą – Liutaurą Elkimavičių, kuris tada buvo televizijos direktorius ir yra vienas kantriausių ir geriausiai Lietuvoje nusimanančių filmų ir televizijos žiūrėtojų. Sakau, ką čia užsisakyti? Sako, aš pats čia pirmą kartą. Tai gerai, bandykim tą patį valgiaraštį nuo skirtingų staliukų.
Valgiaraštis yra nesudėtingas, nešokantis aukščiau bambos (kas visada gerai), bet su šiokiais tokiais papiktinimais. Pavyzdžiui, miso sriuba su stikliniais ryžių makaronais ir su tofu kubeliais (3 EUR) yra kažkas tokio, ko Ukmergėje dar prieš dešimt metų niekas nei matęs, nei įsivaizdavęs nebūtų – kaina, tuo tarpu, yra tokia, kokios niekas Vilniuje nėra matęs jau dešimt metų. Sriubai būtų padėjęs stipresnis skonis, be miso sriubą reikėtų pateikti ne sriubos lėkštėje, o dubenėlyje, ir tikrai reikėtų lazdelių, nes šaukštu bandyti sugaudyti ilgus slidžius makaronus yra vienas vargas.
Liutauras (prie kito staliuko) valgė „fish and chips“, į sugrįžusius emigrantus iš Anglijos nutaikytą patiekalą, nes tai yra anglų proletariato patiekalas, gruzdinta žuvis su gruzdintomis bulvytėmis (7 EUR) ir sakė, kad jam patiko, kaip ir rizotas su krevetėmis (irgi 7 EUR), tai tiek galiu pasakyti apie tuos patiekalus, ir dar galiu pagirti restoraną, kad rizoto nebevadina „daugiaryžiu“, žodžiu, kurį susapnavo apsirūkę kalbainiai, išvykę į etnografinę ekspediciją aplink Šeškinės daugiabučius, ir įteisino pirmadienį grįžę į darbą, nes daugiau nelabai ką turėjo veikti.
Dar už daug ką galima pagirti restoraną: puikus interjeras, nepigus ir neišsidirbinėjantis, geri paveikslai ant sienų, o ne tetutės tapyba ir ne senų plakatų draiskalai, yra pakankamai pakabų visiems lankytojams – visiems, o ne kas trečiam lankytojui (čia Vilniaus kavinių ir visokių hipsterinių burgerinių savininkams reikėtų pasimokyti: sostinėje dažnai patalpos talpina 60 žmonių, o pakabų dvidešimt keturios; visi kiti gali ant grindų paltus sumesti), duona pašildyta (negi sunku tai padaryti?). Ir aptarnavimas buvo puikus, neįsitempęs, draugiškas – tik visko reikėjo labai, labai ilgai laukti. Per ilgai. O kas būtų, jei ten būtų daug žmonių? Savo maistą jie gautų rytoj?
Burgeris su plėšyta kiauliena (6,50 EUR), tiesiai pasakysiu, nuvylė, net jei ir kaina labai džiugina. Kiauliena buvo užsūdyta smarkiai, ant persūdymo ribos, bet tiesiog buvo visko perkrauta: ir sūris, ir pomidoras, ir ta pati kiauliena, ir karamelizuoti svogūnai, ir šoninė, ir chalapų paprikos, ir burokėlių lapai. Nereikia visko tiek. Ir gerai būtų bandelę permąstyti, nes ji tikrai nekokia dabar, kietoka ir nesusitvarko su tiek sudėtinių dalių. Ir bulvytės man pasirodė labai vidutiniškos, nors mano draugė, kuri jas labiau mėgsta, negu aš, sakė, kad geros. Tai gal ir jums būtų patikę.
Užtat šonkauliai (8,50 EUR) buvo puikūs, mėsa krito nuo kaulo, kopūstų salotos coleslaw buvo nepažliugusios ir neištižusios, o traškios. Pavyzdiniai šonkauliai: Vilniuje gal tik pora vietų taip pagamina.
Dar paėmėme paragauti ir avienos kario (7,50 EUR), bet jo teko taip ilgai laukti, kad vos po kelis kąsnius įsimetėme, mat jau labai skubėjome į renginį Pasvalyje (jei būtume žinoję, kokius automobilių kamščius turi Panevėžio miestelis ties geležinkeliu, būtume dar anksčiau išvažiavę – ten fantastika, jei mėgstate eismo problemas, būtinai kada nors apsilankykite). Tai karis buvo puikus: balansuotai aštrus, ryžiai nepervirti, mėsa pavyzdinė. Užsisakyčiau ir vėl, nors nemėgstu nei kario, nei ryžių, jei jau taip iš širdies.
Dviese sumokėjome 25,50 EUR – čia kaip Vilniaus restorane paimti taurę vyno, ir dar palikome arbatpinigių amerikietiškai, penkis eurus – beveik 20%. Amerika manyje išugdė pačius geriausius įgūdžius, patikėkite.
Šiuo restoranu Ukmergė gali didžiuotis, ir tai yra vienas ženklas, kad niekas nesustabdys progreso: Lietuvos provincija sparčiai darosi įvairesnė, prabangesnė ir vis labiau vakarietiška. Keturios žąsys iš penkių.
Ir dar jūs klausiate: kodėl keturženkliai biudžetai? Tai žinoma, žiūrėkite: 25,50. Keturi ženklai ir dar kablelis.
Gastro pub „Aš būsiu čia“, Kauno g. 29. Ukmergė. Tel. +370 614 16959. Facebook profilis: https://www.facebook.com/asbusiucia/
Nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki 01:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 20:00.
