Žinau, kad man pavydi ir į mane, kaip į pavyzdį, dairosi didžioji Lietuvos dalis ir nemaža dalis emigracijoje gyvenančių lietuvių, bet čia natūralu: ne visiems pasiseka restoranų kritiko darbą gauti. Bet kuo dėti afrikiečiai? Mat šiuo atveju ėjau į afrikietišką restoraną, kuris atidarytas Vilniuje. Ir todėl, kad žinau, kad Afrikoje nėra valgoma nei skaniai, nei įdomiai.

Gal būčiau kitokiu atveju ir skeptiškai nusiteikęs tokio sumanymo atžvilgiu, bet žinau tuos žmones, kurie tą restoraną atidarė: jie pirmieji Lietuvoje (ir, man atrodo, bet kur į rytus nuo Atlanto vandenyno) pradėjo siūlyti čikagietiškąją giliąją picą, kurią mėgstu taip, kad dėl jos galėčiau parduoti Tėvynę. Tikrai, nesunkiai. Norintys pirkti iš manęs Tėvynę ar jos dalį, kreipkitės žinute per mano „Instagram“ paskyrą (Feisbuke daugumą jūsų jau esu blokavęs).

Tie restoranininkai dabar pasivadino „MADU“, persikėlė į naujas patalpas Islandijos gatvėje (ankstesnis adresas buvo Klaipėdos gatvėje), liovėsi siūlyti omarus – ir teisingai padarė, nes omarai yra per brangus ir per jautrus gyvis Lietuvos valgytojams, pakankamai perkamosios galios omarams valgyti mūsų šalyje dar nėra – ir šalia picų siūlo afrikietišką virtuvę.

Afrikoje buvau keliose šalyse, net gyvenau kelis mėnesius Ganoje, ir atsakingai pareiškiu, kad tame žemyne man patinkančios arba bent jau artimos mano skoniui virtuvės nėra. Aš nesakau, kad visiems turi taip pat atrodyti. Kitiems gal ten visai skanu ir įdomu. Bet pagalvokite – yra juk kažkokia priežastis, kodėl pasaulyje yra italų, japonų, kinų, amerikiečių, net prancūzų restoranai, ir jų yra tūkstančiai, o štai afrikietiški pasitaiko itin retai.

Restoranas  „MADU“

Afrika nėra sukurta maistui: vargingas gyvenimas beveik niekada nesukuria geros virtuvės (išskyrus pietų Italiją), ir būtent todėl Lietuva iš sovietmečio atėjo su prastu maistu. Gal tai ir ne mūsų kaltė, bet koks skirtumas? Tas pats ir su Afrika. Todėl šis restoranas nusipelno didelių pagyrų vien už bandymą daryti restoraną (na, gerai, čia greičiau baras – restoranai penktadieniais ir šeštadieniais nedirba iki šeštos valandos ryto) iš tokios virtuvės, su kuria, manau, dar niekam nebuvo pasisekę. Čia reikia tiek pat drąsos, kaip atidaryti dailės galeriją ir iškabinti ten jūsų vaiko piešinius iš mokyklos, nes jums jie tikrai mieli. Toks, sakyčiau, nepamatuotas optimizmas. Gal aš pernelyg nedraugiškas apie afrikietišką maistą, bet jūs juk norite mano tikros nuomonės.

Pasakysiu dar tokį dalyką. Padavėjas buvo toks puikus, kokių Vilniuje yra vos keletas: jis bendravo, bet netrukdė mūsų pokalbiams, jis juokavo, bet niekada nebuvo įkyrus, jis improvizavo ir siūlė, bet protingai, nepasakojo išmoktų nesąmonių apie neva unikalius patiekalus ir pakratančią virtuvės koncepciją. Jis net kokteilius galėjo atnešti pagal apytikrius pageidavimus, nenurodžius konkretaus gėrimo ar receptūros, ir kaskart pataikė. To padavėjo puikus darbas uždirbo „Madu“ papildomą įvertinimą. Jis turėtų eiti ir mokyti kitus. O dabar apie maistą.

Gruzdintos saldžiosios bulvytės (aš pavadinčiau jas „čipsais“, nes kas man uždraus), 2,50 EUR, buvo puikios, vienas skaniausių užkandžių, bet kas jose afrikietiško, nežinau – nebent gal kad saldžioji bulvė. Puikus majonezinis padažas.

Kuskusas (3,50 EUR) buvo švelnus ir margas kaip šventė, kaip koks spalvotų saldainių dubenėlis. Na, gerai, kuskusas YRA afrikietiškas. Tiesa, iš šiaurinės, arabiškosios Afrikos. Turbūt geriausias iš visų to vakaro patiekalų.

Restoranas  „MADU“

Apie afrikietišką riešutų sriubą (4,90 EUR) galima pasakyti tik tiek, kad dėl kažkokios priežasties niekur kitur iš riešutų neverda sriubos. Panašiai, kaip iš braškių negamina cepelinų ir kodėl ananasai nėra šaltibarščių sudėtinė dalis. Aš žinau, pavyzdžiui, Amerikos indėnai, kol nesulaukė europiečių, plačiai naudojo ąžuolų giles net ir miltams ir paplotėliams, bet dabar to nebedaro – ir tai yra logiška, nes ąžuolo gilės nėra fantastiškas produktas. Panašiai, kaip dzūkiški grikiniai patiekalai arba „Baliaus“ dainų kasetės, gilės tinkamos žmonių vartojimui tik iš labai didelio vargo ir nevilties.

Salotos su rūkyta skumbre ir kiaušiniais (6 EUR) buvo visiškai jokios. Aš apie jas neturiu nei žodžių, nei minties. Tik žinau, kad patiekalas man negalėjo asocijuotis su Afrika. Jis man asocijavosi tik su oro uosto bufetu, kur užmiršti, ką valgęs, greičiau negu užmiršti savo reiso numerį.

Pietų Afrikos jautienos iešmeliai (8 EUR) buvo sausokos mėsos, ir tą patį galiu pasakyti apie susuktą dešrelę (irgi 8 EUR). Gal tai autentiška? Nežinau, turbūt. Bulvių košė buvo labai vidutiniška, ir pagrindinių patiekalų garnyrai ir padažai buvo vienodi.

Keturiese išleidome 112,30 EUR, kas yra labai nedaug, turint galvoje, kiek mes visko užsisakėme. Maistas buvo toks, kad džiaugiuosi, kad apie jį užsirašiau vakarienės metu, antraip viską būčiau pamiršęs – nieko įdomaus. Tai ne gastronomija, tik užkandžiai. Tačiau už drąsą pažabojant Afrikos maistą, ir už puikų padavėjo darbą, ir taip pat turint galvoje, kad tai visgi ne restoranas, o baras Islandijos gatvėje, kurioje maisto standartai yra nuleisti ne žemiau grindjuostės, o žemiau rūsio, ši vieta nusipelno keturių žąsų iš penkių.

Jeigu eisite, paprašykite, kad jus aptarnautų tas padavėjas, kuris aptarnavo Užkalnį. Jie žinos.

Madu, Islandijos g. 1, Vilnius. Tel. +370 626 69679 Feisbuko profilis.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 17:00 iki 23:00 val., ketvirtadieniais - nuo 17:00 iki 01:00, penktadieniais – nuo 17:00 iki 06:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (134)