Nesakykit, aš esu antraščių meistras, valdau jomis jūsų dėmesį, kaip koks virtuozas smuikininkas valdo Stradivarijaus smuiką. Visiems norisi žinoti, kada gi pagaliau Užkalniui kas nors blogo atsitiks restorane. Ar išvarys, ar duos į galvą, ar pakiš kokį nors veganų patiekalą. Šį kartą baigėsi tikrai nekaip, nors smurto mano atžvilgiu nebuvo.

Patirtis buvo sugadinta tik todėl, kad mane pažino (šiaip esu žinomas žmogus, jeigu ką), ir norėjo, kad būtų geriau, bet darė atvirkščiai, ir išėjo nekaip. Todėl ir svarbu yra padavėjui suprasti savo darbą: būtent tos paprastosios psichologijos ir mokau tuos, kas į mane kreipiasi.

Tai naujas turkų restoranas „Izgara“, atsiradęs vietoje didelio prekinio ženklo kavinių tinklo ir picerijos – patalpos didžiulės, ir sutvarkytos neperkrautai. Erdvu ir patogu.

Naujas turkų restoranas “Izgara”
Foto: Andrius Užkalnis

Turkų restoranai Vilniuje – dažniau sėkmingi, negu nesėkmingi. Dažniausiai juose darbuojasi patys turkai, o tai šaliai yra būdinga skaniai gaminti maistą, rodyti jam didelę pagarbą ir skirti jam daug dėmesio. Turkai mėgsta leisti laiką restoranuose (ypač vyrai – ir šiame restorane, Izgara, buvo daug atsisėdusių vyrų, kurių išvaizda ir kalba buvo nesupainiojamai turkiška). Tiesą sakant, šiaip turkų restoranams Lietuvoje sekasi taip gerai, kad visai galėčiau įteisinti turkų virtuvę Lietuvoje, kaip antrąją nacionalinę, nes lietuvis be kebabo – lietuvis be ateities.

Valgiaraštis „Izgaroje“ – vidutinio dydžio, ir su juo viskas būtų gerai, jeigu būtų visi patiekalai paragavimui, o ne tik perskaitymui. Deja, tą dieną nėra maždaug pusės iš tų išvardintų. Gerai, kad mano draugė turi įprotį klausti: „ar yra kažkas valgiaraštyje, ko jūs neturite?“. Šį kartą klausimas buvo aukso vertės. Buvo mažai kas iš to, ką norėjome užsisakyti.

Mums pasisekė geriau, negu porai, kuri sėdėjo prie gretimo staliuko. Vyras atėjo pirmas, moteris, kuri vėlavo, jam buvo susakiusi visus patiekalus, kurių ji norės (matyt, valgiaraštį pasižiūrėjo internete), ir jis atėjęs negalėjo užsakyti nieko iš to, ko ji norėjo, ir jis savo nuožiūra užsakė kitų patiekalų, kurių ji nenorėjo. Didelė klaida. Atėjusi ponia iškoliojo savo vyrą ir visaip rodė nepasitenkinimą, jis pirma teisinosi, paskui pradėjo keiktis taip pat, ir jie susipykę tylomis valgė, kas jiems buvo atnešta. Nieko nesakau, ta moteris buvo ragana, ir neduok Dieve niekam tokios gyvenimo draugės, bet ją irgi išprovokavo, aš jums sakau.

Užkandžiai
Foto: Andrius Užkalnis

Užkandžiai žadėjo tikrai gerą pavalgymą: cacikis (jogurtas su agurkais ir žolelėmis) buvo gaivus, kaip tas, prie kurio esu pratęs Stambulo oro uosto verslo klasės salėje (jei dar nebuvote ten, būtinai kitą kartą apsilankykite, nusipirkę verslo klasės bilietą, vien tas vizitas ir gastronominiai stebuklai yra pakankami, kad pateisintų kelionę verslo klase). Humusas buvo kupinas skonio ir kvepėjo sezamais. Ir struktūra buvo teisinga. Turkiška duona buvo visiškai autentiška. Su užkandžiais viskas buvo gerai.

Blogesnė naujiena buvo sriuba: pirmiausia, ją pamiršo atnešti. Paskui ją atnešė, ir ji buvo vos drungna. Už ją nereikėjo mokėti, bet gal galima būtų ją pašildyti? Pakeisti? Padavėjo fantazija taip toli, deja, nesiekė. Jis buvo prie stalo visada, kai jo nereikėjo, kalbino, kai mes kramtėme, o kai reikėjo ištaisyti problemą, jis nieko nepadarė. Žinote, mes visi turime vieną draugą, kuris visada kišasi su pasiūlymais, patarimais, lenda bendrauti, bet kai jo pagalba tikrai gali būti reikalinga – dingsta, ir telefonas būna išjungtas arba už ryšio zonos ribų.

Turkiška dešra buvo nuostabi, autentiška, ir jos galėjau suvalgyti tris lėkštes vienas, tačiau daržovės? Kaip su kirviu sukapota. Kaip iš kokios kooperatinės kavinės Pasvalyje prieš trisdešimt metų. Pažiūrėkit nuotrauką. Jūsų mama geriau patiekia.

Foto: Andrius Užkalnis

Tiek malta mėsa (kofte), tiek kotletukai buvo puikūs, viskas, kas buvo mėsiško, absoliučiai fantastiškai autentiškai kvepėjo ir buvo kupini skonio. Aš galiu tik spėti, kokie turėtų būti patiekalai, kurie buvo valgiaraštyje, ir kurių nebuvo virtuvėje. Garnyro dalis, bulguras – skaldyti ir apvirti grūdai, iš išvaizdos kiek panašūs į kuskusą, buvo nuostabūs, švelnūs, kaip perlai tirpo burnoje.

Už viską sumokėjome nebrangiai: 47,50 dviese. Išvados? Puikios virtuvės restoranas, brutaliai ir negailestingai sunaikintas planavimo betvarkės (nėra pažadėtų patiekalų) ir nemokšiško aptarnavimo. Eikite, jei esate morališkai pasiruošę. Dvi žąsys iš penkių.

Izgara, Trakų g. 2, Vilnius. Tel. +370 613 93000. Facebook profilis: https://www.facebook.com/Turkish.izgara/

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 10:00 iki vidurnakčio, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 10:00 iki 02:00.