Amerikietiški pusryčiai gali būti labai panašūs, nors jie yra vienas geriausių dalykų, ką JAV atnešė pasaulio civilizacijai. Kiaušinienė arba omletas, šoninė ir dešrelės, galbūt blyneliai su klevų sirupu, skrebutis su uogiene, keptos bulvės ir daug, daug kavos. Panašiai viskas atrodo nuo vienos pakrantės iki kitos, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.
Tačiau didmiesčiuose, ir ypač tokiose gastronomijos šventovėse, kaip Niujorkas, Čikaga ar Los Andželas, galima rasti vietų, kurios iš vėlyvųjų savaitgalio pusryčių padaro gastronomijos festivalį ir fantastiką, kuriai nėra lygių. Tai nebus pigu, bet negi gaila? Pinigai yra tik skaičiai. Uždirbame tam, kad leistume.
Restoranas, kuris vadinasi “Pikoh”, yra vienas madingiausių šiuo metu Los Andžele. Įsikūręs nemadingoje Santa Monikos dalyje, per 35 kvartalus nuo vandenyno, jis pavadintas iškraipytu gatvės vardu. Tiksliau, rašyba skiriasi, skambesys toks pat. Pico Boulevard yra gatvė, pavadinta Pío de Jésus Pico vardu - tai buvo paskutinis meksikietis Aukštesniosios Kalifornijos gubernatorius, 1845-1846 metais, kurio valdymas baigėsi, kai JAV atkovojo Kaliforniją, Teksasą ir dar kelias valstijas iš Meksikos.
Kaip gerai, kad Amerikoje nebijo kalba žaisti ir manipuliuoti šitaip. Pabandytų kas Lietuvoje pavadinti restoraną “Basanavetšeus” arba “Čvitri-Gajloss”, kaip mat gautų per galvą. Todėl Lietuvoje restoranus daugiausia angliškai ir vadina, nes ten prisikabinti kalbainiai negali, mat angliškai jie nemoka.
Savaitgalio pusryčių valgiaraštis yra neregėto įmantrumo: nemažai sudėtinių dalių - tokios, kokių Lietuvoje niekada nebuvo ir vargu ar kada bus, nors patys patiekalai gana tradiciniai, kaip, pavyzdžiui, dešrelės su lengvute, kremine japoninių bulvių koše, kuri geltona, kaip iš puikiausių Aidaho bulvių, bet dar švelnesnė. Aš esu didelis (ko gero, didžiausias Lietuvoje) dešrų mėgėjas ir vertintojas, ir atsakingai pareiškiu, kad šitos yra puikios.
Neapsakomai gera ir autentiška buvo džiūvėsiuose gruzdinta kiauliena su ryžiais ir tiksliai tokiu, koks man patinka, švelniai rudu kario padažu (kurį japonai išmoko iš britų, ir iš jų paėmė pavadinimą “raisukare”, tai yra, “rice curry”, ryžiai su kariu). Pasijutau, kaip savo mylimame Tokijuje.
Tai labai smagus potyris: Kalifornijos restoranas kopijuoja patiekalą, kurį japonai kopijavo iš anglų ir pamėgo labiau už jo kūrėjus, o anglai savo ruožtu sukūrė kario skonį iš tų įspūdžių, kuriuos gavo iš savo kolonijų Azijoje. Kaina? Dvidešimt aštuoni doleriai, priskaičiuojant ir papildomo kiaušinio kainą. Tobuli ryžiai. Ir kiaušinis, kaip jau sakiau, ir kaip pasakė genijai iki manęs ir sakys po manęs, pataiso kiekvieną patiekalą. Šito nereikėjo taisyti. Jis tik pagerėjo ir iššovė į kosminę erdvę.
Dabar desertas. Prancūziškas skrebutis (French toast), tai yra duona, pamirkyta kiaušinyje, kepta su karamele ir su bananais. Tai yra Dievų maistas. Aš nemėgstu desertų, bet šitą valgiau, lyg nebūtų rytdienos. Tai buvo fantastiška. Tai buvo svajonių desertas net ir tiems, kas nemėgsta deserto. 15 dolerių.
Mes sumokėjome 109.23 JAV dolerių ir dar 26.00 JAV dolerių arbatpinigių. Tai buvo vieni geriausių pusryčių mano gyvenime. Penkios žąsys iš penkių.
Pikoh, 11940 W Pico Boulevard, Los Angeles, CA 90064. Tel. +1 310 928 9344.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio - nuo 07:00 iki 22:00, penktadieniais nuo 07:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo 10:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo 10:00 iki 22:00.
