Mūsų maisto bėda yra tokia, kad jis visas atsiradęs iš vargo ir prasto oro, iš ilgos žiemos ir trumpos vasaros. Šiaurės tautos neturi skanaus maisto. Ant blogų žemių, kalnuose ir pelkėse gyvenantys žmonės nemoka skaniai gaminti: ką jau ten lietuviai, net kalnuose gyvenantys super-turtingi šveicarai nemoka nieko skanaus pagaminti, išskyrus sūrį ir šokoladą. Tačiau, kadangi turi pinigų kaip sniego – iš savo kalnų keltuvų, laikrodžių ir bankų – tai viską atsiveža, ir, jeigu reikia, atsiveža ir virėjus. Panašiai galima pasakyti apie amerikiečius iš šaltų Vašingtono ar Montanos valstijų, apie kanadiečius arba apie suomius. Jei ką gero ir turi, tai tik todėl, kad gali atsiskraidinti avokadų ir pardavinėti pirkėjams po penkis dolerius už vieną. Nes yra pirkėjų su pinigais.
Lietuviams kol kas tai negresia: žmonės taupo viskam, kam tik gali, tauta pripratusi prie bet kokio maisto, kad tik būtų akcijinis, ir jokių virėjų iš niekur nesivežios (todėl ir esu sakęs, kad visa mūsų viltis yra, kad daugiau privažiuos imigrantų, skirtingų odos spalvų, ir priveš mums autentiškų egzotinių virtuvių – patys mes nieko nesugebam, žiūrėkite, ką mes jau padarėme su picomis; gaila žiūrėti). Mūsų paveldas yra bulvės ir kiaulienos lašiniai ir dar „Sostinės“ batonas. Viskas.
Vilniuje vis dar tebėra „Stiklių aludė“, ir jie padaro puikius cepelinus ir bulvinius blynus. Bet šiaip lietuviškumas yra beviltiška ir neįveikiama užduotis bet kuriam šefui. Iš ten ir kyla visi tie „burokėlių karpačio“ ir kitokios skeltanagių virtuvės interpretacijos, arba dzūkų išgalvoti kepti grikių puspadžiai. Nevalgomi dalykai iš žmonių, kurie valgo bet ką, nes jiems nerūpi, ką jie valgo. Aš sutinku su tais šefais, kurie sako, kad jeigu jau žiūrėti į Lietuvos virtuvę, tai reikia atsisukti į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikus ir į to meto didikų stalus. Kodėl? Nes jie valgydavo kaip prancūzai, ir viską atsiveždavo. Jie nebandydavo kažko išspausti iš nevalgomos ropės ir nevirė iš kirvio sriubos.
Jei pasaulis būtų idealus, būtų galima Lietuvai parinkti kokią nors vieną sėkmingą virtuvę – italų, japonų, meksikiečių – ir įvesti ją, kaip įvedėm eurą, ir gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Lietuvai dažniausiai geriausiai prilimpa tie dalykai, kurių ji neišsigalvoja pati, o paima iš užsienio ir įdiegia nepakeistus.
Po šios ilgos įžangos, čia bus istorija apie restoraną, kuris buvo daugelio rekomenduotas. Restoranas taip stengiasi daryti modernią lietuvišką virtuvę, kad pavadintas angliškai – „Queensberry“, ir tai yra puikus dalykas. Kartoju ir sakau, kad kuo greičiau lietuviai įpras prie anglų kalbos kasdienėje vartosenoje, tuo labiau jiems seksis. Kitas žingsnis būtų restoranas be lietuviško valgiaraščio, ką tikrai sveikinčiau. Nemoki angliškų patiekalų pavadinimų? Kam tau apskritai restoranas? Nusipirk batono ir kefyro ir eik namo. Žinoma, galėtų būti bėdų iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, kuri turbūt lieptų inspekcijai išsiųsti tokiam restoranui kokių nors raginimų ar grasinimų. Bet restoranas galėtų išsiųsti juos atgal su prierašu: „Sorry, lietuviškai don't speak“. Aš vėl užsisvajojau.
„Queensberry“ yra Vilniaus restoranų koncentracijos taške: Savičiaus gatvėje (kas buvo Savičius – gal kas galite iš skaitytojų pasižiūrėti Google ir parašyti man komentaruose, ačiū labai). Vieta tuo pačiu ir turistinė, kas nėra labai gera naujiena. Turistų gaudyklės, jos dažnai nedžiugina.
Aš atėjau ten, kaip visada, nusiteikęs gerai apžvalgai. Blogų apžvalgų ir sudirbinėjimų, suvartymų ir išsidergimų man nereikia. Kritinės apžvalgos gaunasi netyčia.
Interjeras „Queensberry“ yra nei šioks, nei toks – nejoks. Čia galėtų būti picerija, galėtų būti kepsninė, galėtų būti veganų valgykla. Tas interjeras nieko nesako. Nieko tokio, ne pagal interjerą vertinu.
Mano draugė Fausta (ją pažįstate iš puikių straipsnių portale DELFI, kuriuos su malonumu skaitote) teisingai pastebėjo (ne kartą), kad apie restoraną daug galima sužinoti iš duonos, kurią atneša. Nebūna penkių žąsų restorano su prekybcentrio duona. Čia duona nestebina ir nedžiugina. Bulkutės ir tiek – tai kas, kad šiltos. Gal joms neužteko laiko ir rūpesčio.
Varškės užtepėlė – gal ir geriau negu jokios užtepėlės, bet tikrai nejoks atradimas. Parduotuvėse tokių užtepėlių būna.
Kreminė ungurio sriuba (6,50 EUR) paliko mumyse troškimą, kad ten būtų daugiau ungurio. Kad ji būtų ne tokia blanki, o išraiškingesnė.
Silkės kapotinis (6,00 EUR) buvo ne revoliucinis, bet neblogas. Jautėsi kiaušinis. Burokėlių pagardas buvo labai švelnus. Ir vis tik – burokėliai. Tai ne aukštosios virtuvės sudėtinė dalis. Burokėliai tinka vieninteliam dalykui: šaltibarščiams.
Jaučio liežuvio (6,50 EUR) norėjosi tvirtesnio ir tikrai ne tokių skystų drebučių, ir aš norėčiau krienų, o ne marinuotų agurkėlių. Ir kam tos mėlynosios bulvės? Kad gražiai atrodo lėkštėje? Negražiai atrodo.
Vėdarai (7 EUR) buvo smagūs ir švelnūs, gal tik žarnos storokos. Tuo tarpu kugelis (irgi 7 EUR) buvo sprangus. Mums patiko smulkūs spirgučiai, bet, Dievas mato, jų galėtų būti daugiau, kaip ir grietinės. Negailėkite dalykų, žmonės.
Cepelinai su varške (3,25 EUR) ir su mėsa (tiek pat) nebuvo fantastiški. Aš apie juos nieko neatsimenu. Dėl jų negrįžčiau ir niekam tikrai jų nerekomenduočiau. Jie nebuvo kažkokie tragiški – tiesiog vidutinybė ant lėkštės. Tą patį galiu pasakyti ir apie triušienos zrazus (14 EUR).
Aptarnavimas? Dėmesingas, bet padavėjui turėjome pasakyti, kad norėtume gal jau ir pavalgyti, ne tik šnekėtis. Nors aš nieko prieš neturiu, aš galiu pasišnekėti. Man ne problema. Bet kažkiek atstumo ir erdvės man norėtųsi.
Sumokėjome už vakarienę dviems 59,90 EUR ir arbatpinigius.
Ar šis restoranas yra iš esmės tvarkingas ir kompetentingas? Taip. Ar atneša ką nors Vilniaus miestui, ar prideda kulinarinės kokybės ir atradimų? Deja, ne. Manau, kad jo problema yra ta, kad jis pasirinko lietuvišką virtuvę. Ši virtuvė kol kas neveikia už paprasto kaimietiško restorano, su spragilais ir vežimų ratais, restorano ribų. Ir būtent todėl aš sakau, kad ji neturi ateities. Aš nepasiilgstu tos vakarienės, aš nenoriu ten grįžti ir aš apie ją negalvoju naktimis.
Trys žąsys iš penkių.
„Queensberry“, Didžioji g. 18, Vilnius. Tel. +370 606 83503. Facebook profilis: https://www.facebook.com/queensberryrestaurant
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 01:00.
