Iš kur žinau apie tą nuotrauką? Pirmiausia, aš viską žinau, ką apie mane sako ir galvoja. Be to, draugas atsiuntė telefonu nupaveikslavęs kadrą iš jų virtuvės, ir tame kadre matosi pakabinta mano nuotrauka ir tas motyvacinis tekstas. Paskui aš pats ėjau pro virtuvės duris, ir ten, duryse, stikliniai langeliai, ir, ha ha, viską mačiau pro tą langelį. Plakačiukas tebekabėjo. Užkalnį mato visi. Kaip jie jaučiasi, kai kasdien turi matyti mano veidą? Puikiai! Kaip DELFI skaitytojai.

Tačiau ši istorija bus ne apie mane ir ne apie mano aptarnavimą, nes mane visada aptarnauja arba maloniai, arba dar maloniau, o apie šonkaulius. Nors ir nekuklu girtis, bet aš esu šonkaulių žinovas, autoritetas ir profesorius. Šonkaulių akademijos prezidentas.

Jei ką išmanau, tai koldūnus, picas, burgerius, sušius, kepsnius, japonų virtuvės žalią žuvį ir šonkaulius. Padėjo ir tai, kad mano draugė visada, jei tik gali, su manimi pietaudama ar vakarieniaudama užsisako šonkaulių. Mes net veganų restoranuose reikalaujame kiaulienos šonkaulių, ir, jei jų negauname, aš parašau neigiamą atsiliepimą.

Šonkaulius ragavau labai daug kur: Čikagoje, Niujorke, Niu Meksike, Arizonoje, Vašingtone, net Oregone, prie Ramiojo vandenyno, kur buvo fantastiška šonkaulinė, įsispraudusi tarp marihuanos parduotuvių, ir ten dirbo taip apsipūtusi padavėja, kad mane užvilkdavo vien pradėjus su ja kalbėti.

Ji buvo tiesiog kaip vaikščiojanti suktinė. Los Andželas, kur dabar mane nudrėbė sunki išeivio dalia, nėra ideali vieta jiems rasti, nes čia pernelyg viskas rafinuota ir miestietiška. Tiesa, šiaurės Holivude yra viena nebloga vieta, bet šiaip jau geriausios mėsos būna toli nuo civilizacijos, kur visi vaikšto languotais marškiniais apsivilkę ir vairuoja didelius sunkvežimius ir per radiją groja vien kantri muzikos stotys ir vietinis Biblijos radijas, kas yra kaip lietuviškas Marijos radijas, tik žymiai linksmesnis.

Todėl gruodžio mėnesį Vilniuje buvo pati ta proga pabandyti kažkada seniai lankyto „Rib Room“, kas išvertus yra šonkaulių kambarys. Restoranas yra įsikūręs prie viešbučio „Holiday Inn“, ir dizainas, nors ir skoningas, nėra tai, ką aš pavadinčiau tipišku šonkaulių restoranu. Matot, koks reikalas. „Rib Room“ yra labai minimalistinis, tylus, šviesių spalvų interjeras, o šonkaulių restoraną aš pratęs matyti kaip šurmulio, triukšmo, dūmų, garsių balsų ir skardaus juoko vietą. Tokią, kur kai kur grindys lipnios nuo išlieto alaus ar pritaškyto saldaus barbekiu padažo. Bet nieko tokio, pagaliau, juk čia viešbutis.

Valgiaraštis atrodo puikiai. Toks, kuriame norisi visko ir visi pavadinimai žadina mėsėdžio vaizduotę. Jis ne per didelis ir labai aiškus.

Padavėjas labai stengiasi ir yra geranoriškas, bet turi labai mažai patirties ir natūralus ir gyvas bendravimas nėra jo stiprioji pusė. Nieko, čia išmokstamas dalykas.

Užkandžiui paėmėm spurgytes, įdarytas jaučio žandų mėsa (8 EUR už tris spurgytes yra kaina prie didesnių, bet čia viešbutis, sakom mes sau). Spurgytės jaukios, mielos, su daug mėsos, ir būtų tobulos, jei ne tas žalias vasabio kremas, kuris turbūt yra skirtas vaizdui užbranginti, tačiau muša pro šalį. Jo ten nereikia. Jis nepateisinamas jokiu požiūriu, tik įneša chaosą.

Takai (tacos) su jautiena tik nuotraukoje atrodo gražiai. Trys už aštuonis eurus (valgiaraštyje parašyta, kad du, tai bet aš nesiskundžiu), bet skonis blankus, lyg laižytum maistą per stiklą. Sudėtinių dalių per daug ir per mažai autentiško skonio.

Tiršta ėrienos sriuba (8 EUR) yra pats tas. Draugė sako, kad gal galėtų būti mėsa minkštesnė, aš sakau, kad gali būti ir tokia, bet sutariame, kad pats tas žiemiškas patiekalas - maloniai ir tiksliai aštroka. Tiksliai tai, ką išrašė gydytojas.

Ravioliai (14 EUR) su jautienos šonkaulių mėsa buvo nepateisinami: stora, sprangi tešla gadino visą reikalą. Didelis nusivylimas. Nors labai geras priedas buvo karamelizuoti svogūnėlio, bet moliūgų tyrė buvo visiškas nesusipratimas. Dar viena išmonė visiškai pro šalį.

Na, ir pagaliau patys šonkauliai, dėl kurių šiaip jau ir atėjome. Užsisakėme du skirtingus: populiariausius glazūruotus su teriyaki ir sezamo padažu (15 EUR) ir Iberico kiaulienos su barbekiu padažu (18 EUR).

Verdiktas nekoks, ponai. Nei vieni, nei kiti negalėjo pasigirti krentančia nuo kaulo mėsa ar skonio pilnatve. Tie populiariausieji (įtariu, kad jie gali būti populiarūs nebent tarp tų, kas nemėgsta šonkaulių) labiau priminė vidutiniškai prasto šašlyko mėsą.

Nusivylimo olimpiadoje jie užimtų aukštą vietą. Atrodė, lyg juos būtų gaminę vegetarai arba žmonės, kurie apie šonkaulių mėsos šlovingą tradiciją žinojo tik iš spaudos arba iš pasakojimų.

Šis nuviliantis pavalgymas sugebėjo kainuoti 99 eurus (dar 11 palikome arbatpinigių). Aš už tokius pinigus tikiuosi labai daug, ir tikrai ne pusėtinų patiekalų be meilės. Mano lūkesčiai dideli. Kitąsyk nustebinkit mane, neverskite manęs nusivilti. O tuo tarpu dvi žąsys iš penkių.

Rib Room, Šeimyniškių g. 1, Vilnius. Tel. +370 5 210 3012. Tinklalapis: www.ribroom.lt Kasdien nuo vidurdienio iki 23:00.