Man čia skaitytojai piktai rašė, esą per daug giriuosi, kad žiemoju Kalifornijoje. Pasakyti, kiek dar apie tai rašysiu? Kol reaguosite, mieli skaitytojai. Be pykčio. Girtis sveika. Kuklumas – yda.

Tai va, sėdžiu aš Kalifornijoje ir galvoju, apie kokį restoraną parašyti sausio 13-ąjai, kuri yra mano asmeninė šventė ir ypatinga proga prisiminti, kaip tą naktį prieš beveik tris dešimtmečius dirbau LRT S.Konarskio gatvėje ir buvau pirmosiose fronto linijos gretose. Stengiausi, kad ateitų tokia diena, kai Lietuva bus kaip Amerika: turtinga, graži ir laisva.

Ir prisiminiau atsirinkęs iš neseniai aplankytų vietų negarsų restoraną „Trio“, kuris yra daugiabučių jūroje, Fabijoniškėse, ir tuoj paaiškinsiu, kodėl jis pasirodė kaip Amerika.

Ne, ten niekas neduoda, tik atėjus, vandens su ledu ir ten nėra to mano mėgstamo gaiviojo gėrimo „Root Beer“, kuris tik vadinasi alaus vardu, o iš tikrųjų yra kaip pušų kvapo tualeto valiklis su medumi ir barbekiu padažu.

Restoranas modernus, bet visiškai lietuviškas, interjeras šiuolaikinis, valgiaraštis paprastas. Ties tuo paprastu valgiaraščiu ir sustokime.

Žinote, kas yra gerai Amerikos restoranuose? Kad niekas nešoka aukščiau bambos. Visi gamina tai, ką gali, ir nieko daugiau. Jei išmoksta gaminti kažką tobulo, tai gamina tobulą maistą, bet niekada neeksperimentuoja su klientais. Klientai nori, kad tu eksperimentuotum pats sau vienas, ir jam pateiktum rezultatą, kai jis jau bus geras, ištestuotas ir subalansuotas, patikrintas ir garantuotai geras.

Negali būti tokio dalyko, kaip lietuviškas „čia mes improvizavom truputėlį“. Improvizuoti gali virtuvės šeimininkas su penkiolikos metų darbo patirtimi. Tada virėjas gali pradėti improvizuoti. Kai nemoki tiksliai pagaminti padažo, ir darai iš akies – tai ne improvizacija, o chaltūra.

Geras šefas yra tas, kuris žino savo galimybių ribas. Aš žinau garsių virėjų, dirbusių ne viename, o keliuose „Michelin" žvaigždėmis nusagstytuose restoranuose, ir jie sako, kad dar kurį laiką savo virtuvėje neturės sriubos, nes virtuvė dar nepasiruošusi. „Mes dar mokomės."

Todėl „Trio“ valgiaraštis man buvo džiaugsmas. Viskas paprasta ir visko norisi. „Vištienos krūtinėlė bruknių padaže, patiekiama su risotto“. Prašau, taip vadinkite patiekalus ir kiti. Ir ačiū jums, kad rašote „risotto“, o ne daugiaryžis.

Vienintelis dalykas, kuris nebuvo idealus:

„Ar yra kas nors, kas įrašyta valgiaraštyje, bet neturite virtuvėje?“

„Visko turim.“ „Norėtume šaltibarščių.“

„Šaltibarščių neturim.“

Tokius klausimus mes užduodame su priežastimi: mes norime gauti atsakymą, kuris padėtų mums užsisakyti, nesudarant papildomų nepatogumų. „Noriu šito – šito neturim – kodėl įrašytas? – tai čia nežiūrėkit, mes pusės patiekalų šiandien neturim“. Todėl ir klausiam, duodami galimybę restoranui išvengti šio dialogo.

Sriubas ragavome dvi – čili sriuba su sūriu (3,90 EUR) ir kreminę baravykų sriubą (3,50 EUR). Abi paprastos ir tradicinės, ir abi užsisakytume vėl.

Čili sriuba buvo sodri, tiršta, riebi, žiemiška. Šildanti ir jauki. Tikras žiemos patiekalas. Baravykų sriuva sproginėjo skoniu, sakytume, skalėje nuo vieno iki dešimties, čia buvo dvylika. Galėtų būti kiek labiau komplikuota (nes dabar ji labai paprasta), bet prisimenate, ką pasakiau apie tai, kaip reikia nešokti aukščiau bambos. Jie taip ir daro.

Patiko tartaras (7 EUR), sudėtas ant avinžirnių paplotėlio (popadamo), kurio čia buvo Šri Lankos variantas – storesnis už indišką. Tik žalias padažas čia buvo perteklinis, tikrai ne prie ko: kažkodėl sudėtas, neaišku kodėl, nes jo tikrai nereikėjo ir jis prie nieko nedera. Panašu, kad gal įdėtas dėl spalvos. Tačiau kale čipsai ir kepti žalumynai buvo absoliučiai vietoje.

Jaučio žandas (10 EUR) su bulvių koše buvo puikus, toks minkštas, kad galėtum sukramtyti, net ir neturėdamas dantų, nors mėsa nebuvo idealiai išvalyta: radome riebalo gabalą, kurio ten neturėjo būti. Garnyras, atrodo, visiems patiekalams vienodas, bet čia nieko tokio. Pažiūrėkite į kainą – dar kartą. Čia mes kalbame apie Vilnių. Aš maniau, kad tokių kuklių kainų jau nebėra likę sostinėje.

Kiauliena (8 EUR) buvo gal ir sausoka, bet man pats tas, aš mėgstu ją beveik vytintą ir labai patiko padažas ir raudonieji kopūstai, o gal burokėliai – susiginčijome ir nenusprendėme, kas tai.

Tai buvo puikūs, skanūs, paprasti pietūs už beveik juokingą kainą dviems: 39,50 EUR, plius, žinoma, arbatpinigiai. Tai restoranas, kuris pažadėjo saikingai ir davė daugiau, negu žadėjo, ir tai yra amerikietiškas gyvenimo ir darbo būdas. Taip pat sveikintina yra ir tai, kai tokia paprasta ir sąžininga vieta yra ne tik kur nors Senamiestyje ir Naujamiestyje, kur gyvena ponai ir elitas (tokie, kaip mes), o Fabijoniškėse. Restorane yra taisytinų dalykų, bet, garbės žodis, klaidų visiems pasitaiko. Ir mes su malonumu nueitume ten kada nors dar.

Keturios žąsys iš penkių.

Trio, Ateities g. 31b, Vilnius. Tel. +370 602 95095. Facebook profilis: https://www.facebook.com/Restoranas.Trio/

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 22:00. Penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki 23:00.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (386)