Kalbant apskritai, yra tokia lietuviška restoranų kūrimo tradicija.

Pirmasis žingsnis. Išsinuomojam patalpas. Jeigu ten anksčiau buvo kitas restoranas ir jam baigėsi liūdnai, apsimeskim, kad to nebuvo. Pastarųjų trijų dešimtmečių statistika Vilniaus mieste, sako, kad būna sėkmingos vietos ir būna nesėkmingos. Jei kažkokiose patalpose buvo restoranas ir užsilenkė, tai restoranas, atėjęs po jo, bus – geriausiu atveju – vidutiniškas. Tinklinis maisto fabrikas galės išgyventi, ir tai tik todėl, kad nebrangiai paims patalpas, kurių niekas daugiau nenorės. Bet šiaip nesėkmė persiduoda sekantiems nuomininkams, kaip infekcija. Ir netaisykite žodžio „sekantiems“ į „kitiems“. Sekantiems.

Antrasis žingsnis. Pasirenkam, ką darysim su interjeru. Jei nenorime leisti daug pinigų, padarom hipsterių urvą, sunešam baldų iš šiukšlyno arba iš vasarnamio, pakabiname ant sienos ironiškų plakatų ir nešiojam stalo įrankius senose skardinėse nuo konservuotų pomidorų. Kitokiu atveju išsitaškom taip, lyg būtų numiręs jūsų dėdė Nigerijoje, kuris buvo princas ir testamente užrašė jums visą savo turtą, ir dabar trisdešimt milijonų dolerių degina jūsų kišenes.

Trečiasis žingsnis. Likus trims dienoms iki atidarymo, pabandom sugalvoti, kokį gaminsim maistą ir kas jį gamins. Tada sužinom, kad laisvų patyrusių šefų nelabai yra, išskyrus Anglijoje pusantrų metų dirbusius specialistus, kurie prisistatinėja, kaip Jamie Oliverio mokiniai. Paklausinėjus paaiškėja, kad minėtas gastronomijos šviesulys iš tiesų dirbo viename iš tinklinių Oliverio restoranų indų plovėjo antruoju padėjėju (vieną kartą net gavo skusti bulves, kai nuolatinis bulvių skutėjas iš Albanijos apsinuodijo maistu tame restorane, kuriame pats ir dirbo) ir Jamie Oliverį matė per televizorių, bet jau nebėra ką daryti, atidarymas artėja, ir tu būk šefas.

Nesakau, kad restoranas „Pachamama Dinner Club“, atsidaręs prieš kurį laiką Vilniaus prekybos centre „GO9“, Gedimino prospekte, buvo kurtas pagal šią schemą. Išskyrus galbūt tai, kad interjeras tikrai atrodo taip, lyg kažkas būtų radęs gatvėje Vladimiro Putino banko kortelę, susietą su jo sąskaita Šveicarijoje, nuėjo į internetines parduotuves ir užsisakė viską, ką buvo įmanoma užsisakyti, nes gyvename vieną kartą, bet ne du.

Kalbant rimtai, restoranui reikėtų apsispręsti, ar tai naktinis klubas-seksodromas, ar visgi ten žmonės ateina valgyti. Nes dabar aplinka nėra labai tinkama valgymui: puošmenos blaško ir atitraukia dėmesį nuo maisto.

Ir problema yra tokia, kad šviestuvų negali atsikąsti. Aš nebandžiau, bet kiti žmonės man taip sakė. Todėl užsisakinėjome iš valgiaraščio, kuris – kas yra pagirtina – yra neilgas. Valgiaraštis remiasi Peru kulinarine tradicija, su kuria turiu šiltą santykį. Aną žiemą su drauge praleidom mėnesį Urugvajuje, ir ten buvo klaikus, primityvus maistas (skaniausia buvo namie keptis kiaušinienę), bet netoli mūsų namų Montevidėjaus senamiestyje buvo perujiečių restoranas, tamsus (nes pusė šviesų buvo perdegusios) ir mėgėjiškas, ant žemės žaidė purvini šeimininkų vaikai ir jų draugai, bet ten buvo skanios žuvies ir mes dažnai ten eidavom. Dar ten vieną kartą užsisakėme vyno ir pasigailėjome, nes tai buvo kaip stabdžių skystis, maišytas su uogiene, arba blogiau.

Kodėl važiavome į Urugvajų? Nes kai Lietuvoje žiema, tai Pietų Amerikoje vasara, o apie Urugvajų perskaičiau, kad tai saugi ir stabili šalis (ne taip, kaip koks nors Paragvajus, kuriame yra džiunglės ir karo diktatoriai, ir ne taip, kaip Kolumbija, kur kokainas ir banditai, ir ne taip, kaip Venesuela, kur gali užmušti vien tam, kad paimtų tavo sportbačius). Nežinojau, kad Urugvajus yra tiesiog stabiliai skurdus, nuolatiniai nykus ir nepakeičiamai neįdomus. Būčiau žinojęs, kaip ten blogai, būtume ten nuvažiavę porai dienų, o žiemą būtume praleidę Argentinoje, kur gyvenome vos pora savaičių. Arba Brazilijos pietuose, kur yra rojus, bet mes ten buvome vos vieną dieną, nes gyvenime dažnai taip būna, kad geriausių dalykų išpuola po nedaug.

Bet grįžkime į restoraną „Pachamama“. Valgiaraštį matote nuotraukoje. Nebuvo jokių tuno patiekalų (padavėjas sakė, kad tądien nekibo, geras atsakymas ir papildomi taškai už humorą), ir nebuvo saldžiųjų bulvyčių su rūkytu sūriu (galimas daiktas, kad tądien nenukasė bulvių), todėl užsisakėme „bulvių churros su šviežiu sūriu“ (5 EUR). Paliksiu šone klausimą, kas yra šviežias sūris (ar būna nešviežias sūris, arba gal būna sūris, kuris yra šaldytas arba konservuotas?), bet tai, ką atnešė, nebuvo niekaip panašūs į churros, nei forma, nei konsistencija, o užbarstytas sūris buvo tiesiog sūris.

Antienos takos (8 EUR) buvo mažyčiai ir kupini skonio. Užsisakyčiau ir vėl. Suktinukai su antiena (7 EUR) irgi buvo puikūs – sultingi ir, ačiū Dievui, ne simboliniu antienos kiekiu.

Baklažanas japoniškai (5 EUR) buvo toks, kad patiko netgi mums, nemėgstantiems baklažano.

Sevičės miksas (11 EUR) buvo smarkiai per rūgštus. Rūgštis uždominavo žuvį ir nepaleido jos, ir žuvies ir aštuonkojo gabalėliai nuėjo į antrą planą ir ten pasiliko.

Kiaulienos šonkauliai su kinišku hoisin padažu (7 EUR) – ne per riebūs ir padažo skonio buvo tiek, kiek reikia, ne per daug ir ne per mažai. Hoisin saldžiai-sūrus skonis labai tinka prie kiaulienos, gal todėl kinai jį dažnai naudoja su kiauliena (su antiena irgi). Sėkmingas patiekalas.

Antrekoto chaufas – smulkinta jautiena su keptais ryžiais ir japonišku teriyaki padažu (19 EUR) buvo siaubingai, neatleistinai persūdyta. Tiesiog brokas.

Vištienos šašlykėlis, anticuchos (8 EUR), buvo sultingas, ir žaliasis padažas, salsa verde, gerai tiko.

Churros (6 EUR) buvo per sausi ir tikrai vėl iš naujo neužsisakyčiau jų, crème brûlée (irgi 6 EUR) buvo vidutiniškas ir niekuo neįsimintinas, budintis patiekalas.

Keturiese sumokėjome 186,40 EUR, palikome arbatpinigių ir įspūdis buvo prieštaringas. Peru virtuvė Vilniuje – geras sumanymas. Dalies patiekalų nėra, kai kurie iš tų, kurie yra, pagaminti klaidingai arba labai jau neįdomiai. Interjeras blaško. Toks restoranas, žinoma, gali būti, bet sugalvoti priežastį sugrįžti man labai sunku (nebent norėčiau pabandyti atsikąsti šviestuvo). Trys žąsys iš penkių.

Čekis
Foto: Andrius Užkalnis

Pachamama Dinner Club, Gedimino pr. 9, Vilnius. Tel. +370 634 77776.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki vidurnakčio. Ketvirtadieniais nuo 11:00 iki 01:00. Penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki 02:00.