Pietaujame su kolegomis toje pačioje kavinėje. Nedarome iš pietų kulto, reikia taupyti laiką, nes mūsų gyvenimas gana įtemptas. Svarbu, kad kavinėje būtų švaru, tvarkinga, vėdinamos patalpos ir skanus maistas. „Valdiško“ maisto joje nebijome, nes seniai pasirinkome tokį, kuris mums tinka. Naminį maistą valgau per pusryčius ir vakarienę.
Mes į darbą maisto nesinešame, nes tai ir nehigieniška, ir mums nepatinka. Ir iš kavinių jo į darbą neužsisakinėjame. Išėjimas pietauti kitur - tai būdas atitrūkti nuo darbo proceso. Visą pietų pertrauką išnaudojame pokalbiams, bendravimui, poilsiui. Po tokių pietų esi darbingesnis.
Taip, už pietus mokame dabar brangiau, bet daugiau imame iš kitų už savo paslaugas. Tiesiog pakeitėme savo darbo įkainius. Toks gyvenimas. Gyvas į žemę nelįsi, valgyti vis tiek turi. Paskutinis už viską sumoka. Stengiesi nelikti paskutinis.
Visada stengiuosi pietauti mieste. Man tai vienintelė proga įtemptos dienos metu ištrūkti iš darbų srauto ir pakeisti aplinką. Turiu savo mėgstamą kavinę, kurioje, galima sakyti, esu rezervavusi staliuką nuo pirmadienio iki penktadienio. Pažįstu personalą, tad ten jaučiuosi kaip namuose.
Neslėpsiu, jog pietų metu labai dažnai susitinku su klientais. Pietaudami aptariame darbus, pasidalijame naujienomis. Dažnai ramiam pokalbiui biure pritrūksta laiko, o jauki kavinės aplinka net į problemas ar sudėtingus klausimus leidžia pažvelgti kitu kampu ir rasti kūrybingų sprendimų.
Vasarą su kolektyvu stengiamės „išragauti“ visą Klaipėdą - turime tradiciją penktadieniais pietauti visi drauge vis kitoje vietoje. Uostamiestyje tikrai daug puikių pasirinkimų - reikia tik mums patiems dažniau ištrūkti iš namų ar biuro ir nepamiršti, jog valgymas - tai ne tik dovana kūnui, bet visų pirma ir bendravimas, ir pažinimas, ir tarpusavio ryšys.
Pastaruoju metu pietauju namuose. Prieš kurį laiką pietaudavome ir su žmona, ir su kolegomis kavinėje. Deja, jos savininko kuris labai puikiai gamindavo pietus, jau nebėra tarp mūsų. Jo kavinėje buvo labai puiku, mes su žmona buvome įpratę ten pietauti. Vėliau neradome kitos tokios vietos, kad galėtume pakeisti. Žmona nusprendė pagaminti ką nors iš vakaro ir dabar pietaujame grįžę namo.
Su žmona mes labai gerai sutariame, mėgstame kartu valgyti. Tai darome ne bet kaip ir ne bet kada, tiesiog sulaukiame vienas kito, atsisėdame ir valgome visą pietų pertrauką. Jaunystėje, būdavo, krimsteli ką nors ir bėgi. O su amžiumi ateina laikas, kai ir pietums reikia skirti daugiau dėmesio, dėl sveikatos žiūrėti, ką ir kiek valgai. Supranti, kad viską patys turime susitvarkyti, niekas už mus to nepadarys.
Kadangi mieste turiu daug susitikimų, tai kartu ir papietauju ar papusryčiauju. Tos kavinės, kurios yra geros, jos ir dienos pietus ruošia pakankamai gerai. Turiu kelias mėgstamas vietas mieste, kuriose valgau. Būna kartais, kad nuvilia, bet supratu, jog jos negali visada 100 procentų atitikti tavo norų (juokiasi).
Esu labai išranki. Daug dalykų nevalgau, pavyzdžiui, svogūnų, česnakų, druskos, pipirų, paprikų. Man maistas turi būti paruoštas aukštu lygiu. Persūdytas jis jau nekokybiškas ir tokį atsisakau valgyti. Paskui tenka įrodinėti, kad gerame restorane niekada nerasite persūdyto maisto. Druskos visada galima užsibarstyti.
Suprantu, kad dienos pietums yra šiek tiek kitokie reikalavimai ir skundų knygos dėl to neprašau, nors kartais jie netgi būna kaip tik labai kokybiški. Nevengiu jų valgyti. Klaipėdoje kaip mažame mieste iš tikrųjų yra nemaža dienos pietų pasiūla, bet aš valgau gal tik kokiose trijose vietose. Tokiam išrankiam klientui kaip aš sunkiau surasti tai, kas tiktų. Dažnai tiesiog išeinu iš kavinės, nes neturiu ten ką valgyti. Ir namie aš bet kaip nevalgau, turiu tiekėją, iš kurio perku vištieną, nes auginu vaiką.
Pati visada mokėjau gaminti maistą. Bet vieniems tai meditacija, o man - laiko gaišimas. Žinoma, kad namie mano pasidarytas sumuštinis yra geresnis negu bet kuris maistas, pagamintas kavinėje. Žuvį mielai valgau kavinėje. Tiesiog tingėčiau jos ieškoti, ją ruošti. O kavinėje už tave viskas būna padaryta.
Beje, mano pusryčiai dažniausiai būna pietūs. Man labai tiktų kavinė, kurioje galėtum valgyti vėlyvuosius pusryčius. Vilniuje yra kavinė „Pusryčiai visą dieną“, ir pasaulyje tokios kavinės populiarios, o mūsų miestas per mažas, kad jos būtų. Aš - toks žmogus, kuris pageidautų tarpinio dalyko tarp pusryčių ir pietų.
Pietauju biure. Pasidarau ir atsinešu sumuštinių. Į kavines neinu jau gal kokius 15 metų. Neinu ir dėl kainų, man per brangu, ir dėl patogumo, nes pietų pertraukos pas mus nėra.
Gaminuosi maistą namie, ir pietus, ir vakarienę atsinešu į darbą. Mes esame įsikūrę Gandrališkėse, tokioje vietoje, kur nėra jokių kavinių. Visas mūsų kolektyvas yra priverstas taip maitintis. Ir per septynerius metus dėl to nė vienas dar nenumirė. Visų skrandžiai geri ir nuotaika puiki. Maistas sveikas, žinome, ką pasigaminame.
Kai dirbau miesto centre, visada pietaudavau kavinėse ir vaikus nusivesdavau. Tada ir mano pajamos, ir kainos buvo kitos. Norėčiau, kad ir dabar būtų tokia situacija kaip prieš 15 metų, kai galėjau pasirinkti kavines tokias, kokių noriu, ir maistą pagal savo skonį, o į kainas nežiūrėti.
Nebijodavau valgyti nuolatos Mažvydo alėjoje esančioje kavinėje. Ji visą laiką turėjo labai gerą virtuvę ir virėja buvo ta pati. Girdėjau, kad ir šiandien ji tebedirba. Neseniai joje vakarieniavau su draugais, tai maistas buvo visiškai nepasikeitęs, labai skanus. Šeimininkai nuoširdūs, patys aptarnauja. Rekomenduočiau ir kitiems joje apsilankyti.
Ne kasdien, bet pasitaiko pietauti kavinėse. Dėl padidėjusių kainų to neatsisakau. Žinoma, neinu į bet kurią, renkuosi pagal tai, kokios kokybės maistas gaminamas, man tai labai svarbu. Mano verslas tolokai nuo namų, todėl juose praktiškai nepietauju.
Dažniausiai pietauju vienas. Nedirbu valstybinio darbo, nesu įspraustas į rėmus, kad branginčiau tą pietums skirtą valandą. Mano pietūs trunka tiek, kiek aš pats sau skiriu laiko - dažniausiai 30-40 minučių.
Jeigu neinu į kavinę, maistą sau pasiruošiu pats. Atėjo tas amžius, kai pradedi mąstyti apie sveiką gyvenseną. Kavinės maistas ne visą laiką būna tinkamas. Nemaža mano mitybos raciono dalį sudaro mano paties paruoštas maistas. Ne visada per pietus užsisakau sriubos, kavinėse stengiuosi valgyti žuvį su daržovėmis. Daug ką mėgstu, bet kai pradedame protauti, juk nevalgome vien to, ką mėgstame.
Pietų nesureikšminu. Maistas man yra kaip žaliava kasdienėje veikloje, energijos užtaisas, ir viskas. Jį vertinu grynai pragmatiškai, dėl sveikatos.
