Apie šį restoraną esu girdėjusi ir ekstra gerų atsiliepimų, ir įvairių nusivylimų. Deja, kintanti kokybė, kuri dažnai priklauso nuo padavėjo rytinės nuotaikos (supraskite, restorane visi teikia tiesiogines paslaugas ir jų nuotaika veikia bendrų paslaugų kokybę), yra gan dažnas reiškinys mūsų šalyje. Nors ir globaliu mąstu egzistuojantis, kalbant ne apie top klasės restoranus ar tokius jaukias itališkas tratorijas, kurių savininkas pats „viską daro“.
Paskutinis vasaros savaitgalis, bekeliaujant ir besigrožint Lietuvą gamta, nuvedė į Labanoro miestelyje esantį viešbutuką-restoraną „Labanoras“.
Kaip žinoti, kad restorano meniu yra teisingai padarytas?
Tada, kai nežinai, ką nori užsakyti, nes nori tiesiog visko. Na gerai, ne visko, bet bent 80 % meniu. Ranka ant lentos užrašytas gan platus meniu mena du dalykus: pirma, jis keičiasi kasdien, priklausomai nuo gautų prekių ir sezoniškumo; antra, platus meniu gali signalizuoti ir tai, jog visokių patirčių gali įvykti ir ne visada gausime šimtaprocentinę kokybę.
Aikčiojau vien skaitydama meniu. Džiaugiausi ir stebėjausi, jog čia galima rasti daug visokių patiekalų su voveraitėmis, kad yra seliavų (tokių žuvyčių, kurios gyvena tik pačiuose giliausiuose ežeruose ir yra labai skanios, bet nedažnai aptinkamos restoranų meniu), visokių variacijų bulvinių blynų, naminių virtinukų… Naminė kmynų gira ir mane sužavėjęs čia pat gausus žolelių daržas, iš kurio nuskynus mėtas jums pagamins gardžią arbatą.
Nenustebkite, jeigu nuvykę rasite visai kitus bulvinių blynų pagardus ar naminiai virtinukai bus su moliūgais – kaip ir minėjau, didžioji dalis meniu kinta sulig sezoniniais ingredientais.
Po aikščiojimo, vis tiek teko išsirinkti, ką valgysime. Pirmu numeriu taikiausi į sūdytas seliavas su svarainių sirupe marinuotais obuoliais. Iš esmės mano rekomendacija skaitytojams – ragaukite ir atraskite šias žuvytes. Konsistencija jos truputėlį primena silkę, bet yra švelnesnės ir ne tokios sūrios. Ežero kvapo ten nerasite. Marinuoti obuoliukai ir švelnūs svogūnai puikiai akomponavo šioms žuvytėms.
Stinteles su agurko salotomis ir rūgpienio dažiniu suvalgiau kaip kadaise kiemuose gliaudytas saulėgrąžas.
Nors grybų keptuvėlė su bulvytėmis ir lėkšte salotų priskiriami prie užkandžių, jie puikiai atstojo man ir pagrindinį patiekalą – niekada nemirštami klasika.
Bulviniai blynai su mėsos įdaru ir baravykų padažu buvo gan klasikinio skonio, bet kas smagiausia – neišmirkę riebaluose ir nesukėlė „skrandžio sustojimo efekto“ juos suvalgius. Kas, pripažinkim, dažnai pasitaiko.
Juokaudami, kad desertui rinksimės naminius virtinius su voveraičių įdaru ir dilgynių-riešutų padažu, nejuokavome. Lietuviško stiliaus virtiniai – stangrios storos naminės tešlos visai nepriminė itališkų ravioli, priešingai – priminė močiutės virtinukus.
Kad būtų iki galo tradiciškai, galėjom imti obuolių pyragą, bet pavlova pati netyčia atsidūrė ant stalo. Ir ši buvo tvarkingai gardi.
Pagrindiniai patiekalai – keptas lynas, putpelė, ančių krūtinėlė, jautienos išpjova – ir kiti užkandžiai liko kitam kartui.
Reziume: restorane „Labanoras“ tvyro kaimietiškai žavinga aura bei tikrumas. Tiksliai nežinau, bet spėju, jog čia įdarbinta visa šeima ir kaimynai. O tai suteikia vietinio žavesio, na ir dažnai labai namudiško aptarnavimo nuotaikėles.
Jei terasa ištuštėdavo, per kelias minutes vėl užsipildydavo. Tai signalizuoja, jog svečių čia netrūksta.
Ar ten vykti gastronominių patirčių? Gal ir ne, bet nuvykti skaniai pavalgyti – tikrai taip. Ypač būnant tam krašte. Net ir svečius galima nusivežti, nes čia parodysite lietuviškos virtuvės veidą ir neprireiks siūlyti tik šaltibarščių, cepelinų ar keptos duonos iš pakelės užeigėlių.
Tiesa, šis restoranas jau veikia 19 metų.
Ačiū ir sėkmės jums!
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (18)