„Moči“ – tradiciniai japoniški saldumynai, kurių išorėje – tamprus ryžių tešlos apvalkalas, o viduje – augalinis kremas. Šie pyragaičiai yra be glitimo, gana nekaloringi ir tinka veganams.
Kada „moči“ buvo pradėti gaminti, nėra tiksliai aišku, tačiau spėjama, kad ši tradicija į Japoniją atėjo iš Kinijos dar prieš mūsų erą, o itin išpopuliarėjo VI amžiuje. Šiandien tai – populiarus saldumynas, japonų valgomas ir kasdien, ir per šventes. „Moči“ populiaru dovanoti vestuvių proga, gimus kūdikiui bei švenčiant Naujuosius metus. Skirtinguose Japonijos regionuose gaminami „moči“ skiriasi – vienur jie gaminami tik iš tešlos ir valgomi švieži arba sudžiovinti, kitur įdaro dedama, tačiau jo sudėtis ir kiekis varijuoja, o ir pačių „moči“ forma bei dydis gali skirtis. Šiandien patys populiariausi „moči“ – su ledų įdaru.
„Moči“ buvo labai paplitę tarp samurajų luomo atstovų, juos mielai valgė ir daugelis imperatorių. Japonai sieja „moči“ su stiprybe ir gausa. Šalyje iki šiol pasakojama legenda apie vieną turtuolį, kuris su „moči“ elgėsi nepagarbiai, net šovė į jį iš lanko, tačiau nepataikė. „Moči“ tuomet pavirto baltu paukščiu ir nuskrido, o turtuolis kitą dieną susirgo, jo turtai ėmė greitai nykti, ir savo dienas jis pabaigė visiškame skurde.
„Šie desertai – iš tiesų unikalūs. Jų tekstūra – neįprasta, o skonis – labai geras. Apvalkalas – tamprus, tarsi kramtomoji guma, o įdaras primena suflė“, – teigė kavinės įkūrėja Jorūnė Stonienė. Pasak jos, nuo Japonijoje populiarių „moči“ su ledais, „Motiko saldumynai kiek skiriasi – nors įdaras primena ledus, tai nėra ledai – laikant „moči“ kambario temperatūroje, jie neištirpsta, nepraranda savo formos ar skonio.
„Mūsų „moči“ galima valgyti tiek šaltus, tiek atšilusius – kiekvienas pats pasirenka kaip jam skaniau. Visgi daugumai skaniausia „moči“ valgyti vos vos atitirpintus. Išėmę iš šaldiklio klientams juos atnešame kartu su smėlio laikroduku – per 10 minučių desertas atitirpsta ir galima valgyti“, – procesą paaiškino pašnekovė. Toks ritualas skirtas ne tik tam, kad geriausiai atsiskleistų „moči“ skonis, bet ir norint paskatinti klientus stabtelėti, pasimėgauti ramybe. „Daugelis įpratę prie greito gyvenimo tempo, neturi laiko nei ramiai pavalgyti, nei pabūti su artimaisiais pietaujant ar vakarieniaujant. Mūsų filosofija – įkvėpti žmogų neskubėti, vertinti kiekvieną akimirką, nes tik tada galima pajusti gyvenimo pilnatvę“, – įsitikinusi J. Stonienė.
„Moči“ apvalkalas gaminamas iš specialios rūšies trumpagrūdžių ryžių miltų, vandens ir cukraus su įvairiais priedais, pavyzdžiui, liofilizuotų vaisių milteliais, spalvai gauti, o įdarai – iš vaisių, uogų, riešutų, sėklų, augalinio pieno, grietinėlės. Desertams gaminti nenaudojamos jokios sintetinės medžiagos.
Anot J. Stonienės, lietuviai „moči“ noriai ragauja. Nors kavinė veikia dar labai neseniai, jau turi nemažai nuolatinių klientų. Patys populiariausi skoniai – mango, mačios, mėlynių, pistacijų. Pyragaičius galima ir valgyti vietoje, ir pasiimti į namus. Šaldyti „moči“ galioja beveik metus. Perkant saldumynai gali būti įpakuojami ir į specialias dovanų dėžutes.
„Moči“ įprastai valgomi rankomis, nors galima valgyti ir lazdelėmis. Japonai šiuos desertus įprastai valgo su įvairių rūšių žaliąja arbata – mačia, senčia, kukičia, bančia ir kt., t.p. – su sake, vakariečiai – su arbata, prie desertų tinkančiu raudonuoju ar baltuoju vynu, šampanu, kokteiliais. „Mes visų pirma siūlome juos ragauti su mačios arbata, bet tinka ir naminiai limonadai, glotnučiai su žaliąja arbata. Žinoma, norintys gali rinktis tradicinę kavą ar juodąją arbatą“, – kalbėjo moteris.
Iki šiol renginių organizavimo srityje dirbusią J. Stonienę imtis naujo verslo paskatino karantinas. „Moči“ buvau susižavėjusi jau gana seniai, svajojau juos atvežti į Lietuvą, tačiau vis nerasdavau laiko. Tačiau paskelbus pandemiją, supratau, kad renginiai greičiausiai kurį laiką negalės vykti arba juos bus galima organizuoti tik labai mažus, tad reikia imtis kažko kito. Iš pradžių norėjome „moči“ gaminti patys, tačiau paaiškėjo, kad procesas yra labai sudėtingas ir brangus, vėliau atradome Moldovoje įkurtą įmonę, „moči“ gaminančią jau septynerius metus“, – pasakojo J. Stonienė.
Pačiai J. Stonienei „moči“ patiko jau paragavus pirmąjį kartą, o dabar jų suvalgo kasdien bent po vieną. „Man skaniausi – mangų, pistacijų „moči“, jais mėgaujuosi su juoda kava. Vyras ir vaikai taip pat juos dievina“, – kalbėjo ji.
