Kodėl kebabai šį gražų sekmadienį? Nes tai yra Lietuvos nacionalinis maistas, greta picų ir šakočių. Pasitraukite iš kelio, balandėliai, kugeliai, vėdarai. Lietuva turi kebabus. Kartu su šalies laisve ir egzotinių kelionių patirtimis, kebabai atėjo į Lietuvą amžiams.
Kodėl pirmoji 2019 metų apžvalga – paprasta kebabinė be odinių valgiaraščių ir baltų staltiesių (reikia užsisakyti prie prekystalio), o ne prabangus restoranas, kokiame aš mėgstu išleisti du ar tris šimtus eurų per vakarą? Grynai dėl populiarumo. Aš noriu patikti skaitytojui. Bus dar tų brangiųjų restoranų. Vilniuje „Kempinski” ir naujojo lietuvių šefo darbai dar neaprašyti. „Stikliuose” nauji stebuklai – kas mėnesį. Bet liaudis labiausiai mėgsta kebabines. Ir aš esu paprastas žmogus, nors ir su įmantriu skoniu, epinėmis gyvenimo patirtimis ir fenomenaliu talentu. Todėl noriu būti arti prie paprasto žmogaus. Koldūnai, mėsainiai, kartais čeburekai. Ir kebabai. Be to, čia mes kalbam apie labai gerą kebabinę, kuri verta atidaryti dar vienus „Laukinių žąsų” subjektyvių maisto apžvalgų metus. Aš visas apžvalgas rašau iš širdies. Todėl dabar, Ramiojo vandenyno pakrantėje Kalifornijoje, ir rašau jums šią istoriją iš apsilankymo gruodžio mėnesį, kaip apaštalas Paulius rašė laišką efeziečiams.
„Tarbush” yra osmanų raudonos kepurės pavadinimas. Galite ją matyti nuotraukoje ant mano galvos. Restoranas „Tarbushi” yra Gynėjų gatvėje, prie Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos. Jie turi dar ir kitą restoraną, Ukmergės gatvėje, bet aš ten nebuvau, ir papasakoti apie jį negaliu.
Atėję randame šeimininką, ir jis pasiūlo padaryti vieną kebabą susuktą į lavašą ir vieną lėkštėje –mums tereikia pasirinkti mėsas. Ir, sako, aš tau duosiu falafelių – žinau, kad tu nemėgsti, sako, aš tave skaitau, bet paragauk, Andriau. Ir aš sutikau. Aš profesionalas ir galiu net ir nemėgstamą patiekalą įvertinti.
Kaip komplektuojamas kebabas, pažiūrėkit patys, įdėjau visą valgiaraščio nuotrauką. Susuktas kainuoja 4,50 EUR, lėkštėje – 3,60 EUR, ir už tuos pinigus prideda visko, ką jūs pasirenkate.
Susuktas kebabas, kurio mes paprašėme su vištiena, buvo tobulas. Padažo buvo nei per mažai, nei per daug: nė lašas neprabėgo per vyniojimo siūles, bet turinys viduje buvo sultingas. Tai lengviau aprašoma, negu pasiekiama. Nedažnai taip kas padaro.
Jautiena lėkštėje buvo mėsėdžio svajone ir vegetaro gundymas. Pagyrimas, kad visgi jautiena: ne kiauliena, kuri būtų nenatūrali Artimųjų Rytų patiekalui (savininkas ir šefas yra iš Irako), ir ne ėriena, kurios Lietuvoje geros labai maža ir ji per brangi. Jautiena – kvapni ir sprogstanti skoniu, ir drožlės stambios, nė kiek ne per riebios. Kada paskutinį kartą valgiau tokio sodrumo mėsą? Argentinoje, JAV, Azerbaidžane. Ne Europoje.
Falafeliai buvo puikūs. Žali ir švelnūs, kaip ateinančio pavasario gumulėliai. Jie pakeitė mano nuomonę apie falafelius. Dabar aš juos mėgstu. Įsivaizduokite: jie privertė Užkalnį pamilti falafelius, kurių Užkalnis anksčiau nemėgo. Ar tik ką prašnekau apie save trečiuoju asmeniu? Man taip būna. Tai reiškia, kad blykstelėjo įkvėpimo žaibas. Čia nuo tų falafelių.
Ir humusas! Geriausias Vilniuje ir Lietuvoje. Švelnus ir tuo pačiu su struktūra. Aš pažįstu gerą humusą nuo tų laikų, kai Londone jį ragaudavau sirų, žydų, turkų ir persų restoranuose ir parduotuvėse. Manęs neapgausi. Aš atskiriu gerą avinžirnių kremą.
Ir net bulvytės buvo nuostabios: traškios išorėje, minkštos viduje. Ir gofruotos, kaip man patinka.
Ir už visus pietus sumokėjome 10 eurų ir 50 centų. Dviese. Ne gatvėje, o restorane prie stalo. Jei jums čia daug, tai turite skubiai peržiūrėti savo pajamas ir mokytis, kad galėtumėt dirbti pelningesnį darbą ir nesiskųsti kainomis.
Ar jau sakiau, kad tai geriausias Lietuvos kebabas? Kartoju. Penkios žąsys iš penkių.
Greitas maistas gali būti puikus. Vilniui reikia daugiau tokių restoranų, kuriuose yra paprastas ir labai kokybiškas egzotinis maistas. Tam reikia daugiau žmonių iš egzotinių šalių, tokių, „Tarbushi” šeimininkas, ponas Ahmedas. Lietuvai reikia daugiau užsieniečių, kad vežtų savo skonius ir prieskonius, atidarinėtų turgus ir parduotuves, restoranus ir užkandines, ir kad viskas būtų kuo įvairiau, kvapniau ir spalvingiau. Noriu rasti tokią Lietuvą, į ją grįždamas. Noriu, kad Vilnius būtų kaip Niujorkas, Vankuveris ar Los Andželas, kur užsieniečių daugiau, nei vietinių. Tai mano vizija Lietuvai, ir mano dovana jums. Gerų 2019 metų, kad Lietuva būtų kuo labiau užsienietiška ir tarptautinė.
Tarbushi Bistro, Gynėjų g. 4, Vilnius. Tel. +370 614 90004. Facebook profilis: https://www.facebook.com/tarbushibistro/
Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 10:00 iki 22:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais: nuo vidurdienio iki 22:00.
