Čia mes turėjome gerą pavyzdį, kokių žmonių negalima samdyti ir kaip juos reikia vyti, paėmus šlapią skudurą, vyti gatve lauk kuo tolyn, rėkiant, kad aš tavęs, padla, nematyčiau daugiau niekur arti maitinimo įstaigos, eik kur nors, kur tau nereikės bendrauti su žmonėmis. Eik ir lik ten. Eik, ir daugiau nenusidėk.
Ir visa tai vyko restorane, kuris galėtų būti vienas geriausių Vilniaus restoranų, jei kalbėtume apie maisto kokybę. Maistas ten buvo nuostabus. Žmonės buvo tokie, kad buvo panašu į makabrišką režisūrą. Lyg Emilis Vėlyvis, tebūnie jis palaimintas, būtų sugalvojęs padaryti dar vieną filmą apie degeneratus, amoralius cinikus ir kitokį gyvenimo dugną, ir mes sėdėjome filmavimo aikštelėje, kur įjungtos šviesos ir čia yra pirmas dublis, o tu žiūri iš tamsos ir galvoji – čia tai super, čia tai scenarijus, čia tai sumanymas, į šitą filmą eis tūkstančiai, nes čia gerai sugalvota, taip gyvenime nebūna.
Restoranas vadinasi „White Rice“ ir yra Vilniaus Gedimino prospekte. Anksčiau ten buvo kažkoks sveikuolių ar tai veganų ar kitų daigintų kviečių valgytojų restoranas, apie kurį nei gero, nei blogo negaliu pasakyti, nes ten nebuvau. Restoranas užsilenkė, ir tai jums parodo, kas būna maitinimo įstaigoms, kurių aš neateinu ir nepalaiminu. Bet metuose tik 52 restoranai, ir tik tiek aš galiu apžvalgų publikuoti. Todėl kai kam pasiseka, kai kam nelabai.
Mums „White Rice“ paliko tokį stiprų įspūdį savo maistu, ir taip šokiravo aptarnavimo neadekvatumu – lyg kažkas būtų prikėlęs zombius ir pakvietęs juos vaikščioti po salę, išblyškusius ir vangiai judančius – kad nusprendėme nueiti dar kartą. Antrąsyk eidami pasikvietėme dar draugę, atvykusią į Vilnių iš Stambulo atostogų, ji yra žmogus stiprus ir su dideliu ironijos jausmu. Mums pasisekė, nes istorija išėjo dar įdomesnė. Restoranui nepasisekė, nes po pirmojo karto aš būčiau buvęs atlaidesnis. Po antrojo karto aš iškėliau liepsnojantį atpildo kardą. Esu teisingas ir geranoriškas, tačiau žinote, ką rašo Škotijos karališkame herbe? „Nemo me impune lacessit“, lotyniškai tai reiškia – niekas manęs neįžeis, ir neliks nenubaustas. Tai ir mano gyvenimo principas. Atpildo susilaukia visi, kas nenusipelno atleidimo, ir dabar atėjo atpildo valanda. Nuaidėjo danguje trimitai, ir baugiais balsais užgiedojo angelai, skelbdami, kad tuoj atsivers žemė, ir nusidėjėliai kris į liepsnojančias gelmes.
Kaip jums patiktų restoranas, kuriame nuolatos niekas nekreipia dėmesį į įėjusį svečią. Pirmasis padavėjas, barmenas, someljė ar bet kas, pastebėjęs svečią, privalo viską mesti ir bent jau linktelėti (jei abi rankos užimtos), ir svečią kažkas turi pasveikinti iškart. Tuojau pat. Jei to nesugebate daryti, jums negalima atidarinėti restorano ir eiti tiesiai į darbo biržą.
„White Rice“ įėjęs svečias stovi ir laukia. Praeina padavėja, pasižiūri, kaip į tuščią vietą, nueina sau toliau. Ji eina kažkur servetėlių lankstyti. Barmenė pakelia akis ir žiūri apatišku, abejingu žvilgsniu – „tu esi ne mano darbas“, sako tos ubagės veido išraiška. Pasižiūrėjus nuleidžia akis. Atėjo svečiai? Tai ne pas ją atėjo. Ji tapšnojo ant visų lankytojų ir ant visko. Pasirodo, čia tik vienas žmogus įgaliotas žmones pasodinti prie staliuko, ir jei tas žmogus yra užimtas kuo nors kitu, jūs galite stovėti, kiek jums reikia. Už stovėjimą ir laukimą jie pinigų neima.
Kaip jums padavėjas, kuris palydi jus prie staliuko, ir klausia jūsų, ką norėsit iš gėrimų tuo metu, kai jūs velkatės paltus. Ar tu turi akis? Paltas – lankytojas – velkasi. Aš, padavėjas, esu tam, kad padėčiau svečiams. Gal aš dabar jiems padėsiu pasikabinti paltus? Nejuokaukit.
Čia apie tokius dalykus negirdėję. Man keista, kad jie sugebėjo paveikslus sukabinti ant sienų (galėjo prikalti prie lubų arba išdėlioti virtuvėje ant grindų), ir kad stalai nesudėti kojomis į viršų.
Aš suvokiu, kad čia pradėjau rašyti beraščių enciklopediją. Vieną kartą ir visiems laikams. Kai žmonės sėdi atsivertę valgiaraščius ir aptarinėja tai, kas ten yra, ir renkasi, ką užsisakyti, ne tada reikia eiti ir klausti „gal jau išsirinkote“. Ne, mes dabar renkamės. Aklam matosi, kad mes dar renkamės. Čia kaip yra tie giminės iš Kauno, kurie skambina važiuojantiems pas juos iš Vilniaus. „Kur dabar esat?“ – „prie Žiežmarių“ – „tai dar neatvažiavot?“. Ar jums persodino tik ką žuvies smegenis? Aš jums tik ką sakiau, kad mes prie Žiežmarių, tai kaip tavo smegenyse galėjo atsirasti idėja, kad mes galim jau būti atvažiavę? Kvieskite daktarą.
Dar galėčiau papasakoti, kaip baigiasi servetėlės, ir svečiai turi patys jų susirasti ant kitų stalų. Nes pagalbos neprišauksi. Ir kaip padavėjai nesumoja nunešti nuo stalo išgertus buteliukus, ir nepasiūlo naujų, nes turbūt jiems niekas nepasakė, kad čia jų darbas. „Ar viskas gerai?“ – na, gal pažiūrėkit į stalo paviršių ir pasakykit man, kaip jums atrodo. Ar gerai, kai tušti buteliai stovi? Ar taip turi būti? Spėkit iš trijų kartų.
Bet pagrindinis epizodas, apie kurį noriu papasakoti, ir priežastis, kodėl restoranas gavo tokį įvertinimą, kokį gavo, nepaisant puikaus maisto, yra tokia. Trūksta lazdelių. Padavėjo neprisišauksi. Eini ieškoti. Pirmas sutiktas žmogus yra barmenė. Ta prasme „sutiktas“ nebūtų visai tikslu. Čia aš priešais ją atsistojau. Ji stovi ir susikaupusi rašo žinutes (o gal ką nors kelia į Feisbuką, negali žinoti) išmaniuoju telefonu. Stoviu toliau. Laukiu, kol ji mane pastebės. Ar aš naivus? Aš labai naivus. Ji toliau rašo. „Laba diena“, sakau. Ji išgirsta, bet akių nekelia ir toliau rašo žinutę.
Aš žinau, kad po pirmojo apsilankymo prie manęs priėjo savininkas, ir prašė pasakyti, kas ir kaip. Taip jam ir pasakiau, kad maistas labai skanus, o padavėjus reikia atleisti visus šiandien. Po šitos apžvalgos pasirodymo (nesvarbu, kad sekmadienis) restorano direktorė turi paskambinti tai telefono fėjai prie baro ir pranešti, kad ji daugiau nesirodytų. Ne tik į darbą neateitų. Kad Gedimino prospekte jos nebūtų, nes kitokiu atveju ją pagaus gatvėje ir aplies karštu sultiniu, o ji negalės apsiginti, nes tuo metu skaitys telefoną. O jei ji šiuo metu darbe, tai imti šlapią skudurą ir vyti ją lauk. Dabar.
Jūs manot, mano lazdučių paieškos baigėsi tuo? Einu link virtuvės. Ten susirinkę keturi personalo darbuotojai ir labai užsiėmę savo pašnekesiu. Stoviu, laukiu. Pagaliau viena darbuotoja pakelia akis. „Ar kažko norėjot?“. Ne, man šiaip čia patinka stovėti. Jūs toliau nekreipkit dėmesio. Jums gerai sekasi.
Dabar apie maistą. Maistas buvo absoliučiai nuostabus. Pradedant chia sėklų, citrinų ir medaus arbata (tiesa, pateikiama absurdiškoje angliškoje vienos pintos alaus stiklinėje), 3,20 EUR. Kaip tik gerai, nes restorane labai šalta, ir šalčiai dar neprasidėję. Kai lauke bus -15 C, ten turės kūrenti baldus, kad nesušaltų.
Sriuba Pho Ap Chao (8 EUR), pateikiama su atskiru sultinuku, kuriame plūduriuoja kiaušinis, buvo viena geriausių Lietuvoje valgytų Azijos sriubų, jei ne geriausia. Sodrumas, mėsos kiekis (tiesa, antrą kartą apsilankius mėsos jau buvo žymiai mažiau – matyt, šeimininkui išvykus, prasidėjo optimizavimas).
Goi Tom Mien (8 EUR), skaidrių makaronų ir krevečių salotos, buvo puikios, bet gal galima įdėti ne keturias krevetes, o, hm, daugiau? Gaivu ir skanu, bet nereikia ubagauti, ponai. Ne tokia patiekalo kaina, kad keturias krevetes dėtumėt.
Nem Cuom Ton (7 EUR) – vasaros suktinukai (summer rolls), kažkodėl čia vadinami „pavasariniais suktinukais“, su krevetėmis, buvo fantastiški. Pavasariniai suktinukai ir vasaros suktinukai yra du skirtingi dalykai. Tvirtai, gražiai suformuoti, puikiai laikėsi, dailus darbas. Pirmojo vizito metu. Kai užsisakėme antrą kartą, kai šeimininko nebuvo, krevečių pataupė. Pagalvojo, kad niekas nepastebės.
Klystate, mes viską matome. Vykusių patiekalų gadinimas, nusukinėjant sudėtines dalis – tiesus kelias į restorano pražūtį. Nevardinsime pavyzdžių, tiesiog pasitikėkite manim, aš žinau, ką sakau. Kaip ir tas nuvytusias gėles (žr. nuotraukoje) reikėtų pakeisti. Ar tikite?
Kom Bo Cari (8,60 EUR), jautiena su žaliuoju kariu (čekyje parašyta „su jautienos kariu“, pataisykit gal, nėra tokio dalyko, kaip „jautienos karis“, karis yra prieskoninis padažas, o jautienos čia yra gabaliukai) buvo puikus, išskyrus garnyrą. Tik bulvės ir morkos sukapotos, kaip kaimo kavinėje atgrubnagių, dideliais šmotais. Trūksta delikatumo. Puikūs ryžiai, nors aš ryžių šiaip nemėgstu gyvenime, bet čia jie nuostabūs.
Dviese sumokėjome nedaug: 39,20 EUR, ir arbatpinigius, kuriuos palikome tik todėl, kad visada paliekame arbatpinigių. Jei reikėtų palikti už aptarnavimo kokybę, tai reikėjo įmesti dvi lietpalčio sagas.
Tai galėtų būti vienas geriausių Azijos restoranų Vilniuje, pagal patiekalų kokybę. Pagal panieką klientui, absoliučią nekompetenciją salėje ir neabejotinai blogiausių darbuotojų parinkimą sostinėje, tai yra vieta, kurią galima rekomenduoti tik aštrių pojūčių mėgėjams arba jei norite pasijusti, kad esate tuščia vieta. Jei bijote, kad ten jums prispjaudys į lėkštę, nebijokite: net jei sugalvotų tai daryti, jie nepataikytų ir apsispjautų sau ant bato.
Dvi žąsys iš penkių.
White Rice, Gedimino pr. 31, Vilnius. Tel. +370 5 267 9999. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 10:00 iki 23:00. Šeštadieniais nuo 11:00 iki 23:00. Sekmadieniais nuo 11:00 iki 22:00.
