Kad tai suprastumėte, jums reikėtų žinoti, kaip veikia garsi prancūziška gidų „Michelin“ leidykla, kuri pasaulyje yra tokia įtakinga, kad daugelis teigia, jog jos apžvalgų poveikis yra beveik toks pat, kaip Užkalnio „Laukinių Žąsų“. Į tas šalis ir miestus, kur tradiciškai yra restoranų koncentracija, maisto inspektoriai atvyksta patys – taip aprašyti Paryžius, Roma, Niujorkas, Madridas. Į mažesnes, mažiau žinomas rinkas „Michelin“ ragautojai atvažiuoja tada, kai miesto arba šalies valdžia įmeta leidyklai pinigų (kaip kai kurios pigiosios oro bendrovės reketuodavo miestų valdžią, kad jiems mokėtų „reklamos paramą“, idant oro bendrovė pradėtų skraidyti į tą miestą, ir miestai mokėdavo). „Michelin“ nežada gerai įvertinti tokių restoranų, ši parama yra tik už atvykimą. Rimtai kalbant, tai yra priežastis, kodėl Lietuvoje nėra nė vieno restorano ne tik su „Michelin“ žvaigždute, bet ir gide paminėto. Nes niekas jiems nesumoka už atvykimą.
Tai dabar galite suprasti, kodėl vienus miestus maisto kritikas Užkalnis myli, o kitus ignoruoja. Aš nieko nesakiau, tik užuominas jums mėtau. O kodėl kalbu apie save trečiuoju asmeniu? Nes man asmenybės susidvejinimas. Kartais su savimi net kalbuosi ir ginčijuosi. Taip daro daugelis iškilių žmonių.
Jūs galvokite, ką tik norite, o aš jums papasakosiu dar vieną maisto istoriją iš Klaipėdos. Restoranas „Švyturys Brewery“, atidarytas prie alaus daryklos – pro didelius stiklinius langus matyti gamybos patalpa, bet jokios alaus reklamos, nes šis restoranas yra jau mūsų naujųjų laikų, griežtėjančių draudimų laikų, vaikas. Visas alaus pasirinkimas išvardintas didelėje švieslentėje, tokioje, kokią galima pamatyti oro uoste arba prieplaukoje – nurodytas tik pavadinimas, tipas ir kaina. Šiais laikais girti gėrimų arba juos sieti su teigiamomis emocijomis negalima, todėl viskas yra nurodyta labai šaltai, pagal įstatymo reikalavimus.
Blizgančios nerūdijančio plieno talpos už stiklo primena lankytojui, kas čia gaminama. Tačiau girtis negalima, leidžiama tik konstatuoti faktą. Sėdžiu ir dairausi fantastiškose restorano patalpose – lubos aukštos, gal devyni metrai, gal dar daugiau – ir galvoju, kiek daug Lietuva praranda dėl to, kad mes negalime rodyti ir reklamuoti atvykėliams mūsų gėrimų, kaip paveldo ir mūsų tapatybės dalies, vien todėl, kad sugalvojome savanoriškai sugalvoti, kad mes nebebūsime Šiaurės Atėnai, o būsime Šiaurės Teheranas.
Valgiaraštis yra neilgas, paprastas ir nešokantis aukščiau bambos, ką galiu pagirti. Maisto pasirinkimas nesiblaško paskui visų beždžioniaujamas madas – tai protingai parinktos sudėtinės dalys ir aiškūs aprašymai.
Padavėjas pasiūlo keptos duonos (mes patys nebūtume užsisakę, pagalvojome – per paprastas maistas), 3,50 EUR, ir dviejų spalvų kepta duona su česnaku yra puiki – riebalų nepersigėrusi, nesukietėjusi. Šimtų restoranų ir kavinių vulgarintas ir nuvargintas lietuviškos virtuvės patiekalas čia vėl skamba tyrai ir gražiai.
Man labai patinka savo paprastumu sūdytos žuvytės (4,50 EUR), kurios tokios paprastos, lakoniškos, kad – atrodytų – galėtų būti iš kokios nors Tokijo ar Osakos aludės, izakaya, kur tūkstančiai biuro darbuotojų renkasi pavalgyti ir išgerti, ir kur jiems patiekiami labai paprasti užkandžiai.
Avinžirniai, pavadinti pajūrio stiliumi („Tolimojo plaukiojimo“), 4 EUR, yra dar vieno nutrinto lietuviško patiekalo, žirnių su spirgais, gaivesnis ir modernesnis variantas: avinžirniai vietoje žirnių, ir skonio pripildyti chorizo dešros gabalėliai. Sėkmingai padaryta.
Žuvienė (5 EUR) buvo kiek per sūri. Ne brokas, bet mums patiktų santūresnis sūdymas.
Haloumi sūris, keptas ant grilio (4,50 EUR), yra mano dievinamas patiekalas, ir vienas nedaugelio patiekalų, kurį aš moku gaminti gyvenime. Tai sūris iš Kipro. Pakeptas jis būna toks skanus, kad aš nesuprantu, kodėl jo lietuviai dažniau nepatiekia. Jo beveik neįmanoma sugadinti. Jis nekainuoja labai brangiai. Valgytojai juo žavisi. Čia, Klaipėdoje, patiekiamame patiekale labai patinka baziliko padažas.
Jautienos mėsos kukuliai (5 EUR) yra puikūs – kiek rausvesni viduryje, ir su tirštu, skonio pilnu padažu (valgiaraštis sako, kad ten yra libanietiški prieskoniai).
Niujorko stiliaus kiaulienos šonkauliai (9,50 EUR) yra vieni geriausių šonkaulių, kokius tik esame ragavę Lietuvoje. Mėsa krenta nuo kaulo, ir dar mums atnešė, mūsų pageidavimu, su bulvių koše (vietoje bulvyčių fri), ir su kepta kukurūzo burbuole. Fantastika, siūlau ir jums taip užsisakinėti.
Rūkytos dešrelės (7,50 EUR), irgi su bulvių koše, buvo labai lietuviškos, gal man patiktų sultingesnės – bet juk visokių reikia.
Pagaliau, mums labai patiko baklažanų ir haloumi sūrio piramidė, arba, tiksliau, bokštelis (7,50 EUR) – turbūt pirmas patiekalas iš baklažanų, man patikęs gyvenime. Aš šiaip labai nemėgstu baklažanų, bet čia juos padarė skaniai.
Po valgio nustebino čekis, nes keturiese sumokėjome 111,10 EUR – su arbatpinigiais, gavosi vos daugiau nei trisdešimt eurų vienam žmogui, su gėrimais. Tikrai provincijos, ne didmiesčio, kaina.
Tai labai gražus restoranas su puikiu maistu jaukiame Klaipėdos mieste. Tegu virtuvė ir nėra revoliucinė, greičiau sąžininga, kompetentinga ir draugiška, tegu Klaipėda šiaip turi labai gerą valgymo tradiciją (todėl čia sunkiau visus nustebinti), bet „Švyturys Brewery“ neabejotinai yra puikus naujas pasirinkimas valgyti uostamiestyje. Keturios žąsys iš penkių.
Švyturys Brewery, Kūlių Vartų g. 7, Klaipėda. Tel. +370 648 43555. Facebook profilis: https://www.facebook.com/SvyturysBrewery/
Kasdien nuo 11:00 iki 20:00.
