Tinklaraščio „Pietų pertrauka“ kūrėja Roberta Venclovienė jau ketvirtus metus vadovaujasi taisykle – kasdien pietauti skirtingose maitinimo vietose, o savo įžvalgomis dalijasi su DELFI Maistas skaitytojais.
Darbo reikalai lėmė, kad kartu su kolege atsidūrėme Nemenčinės plente ir man atmintis pakuždėjo, kad šiame plente yra įsikūrusi „Kaukazietiška virtuvė“. Apie šios vietos egzistavimą išduoda pakankamai didelis „Coca-Cola“ ženklas pakelėje. Įdomi reklama, bet kas paneigs, kad ji bloga, jeigu ir ne apie šį prekės ženklą čia viskas sukasi?
Pietauti atvykome apie 13 val. dar gana maloniai šiltą rugsėjo dieną, tad staliuką pasirinkome gryname ore su vaizdu į Nerį (daugiau prie įdomybių). Kadangi staliukų tiek viduje, tiek lauke po stogu, skėčiais ar pavėsinėje yra daugybė, tai jautėmės gana jaukiai nematydamos kitų svečių. Šioje vietoje tikrai galėsite ramiai ir be pašalinių akių papietauti ar atsigerti kavos aptariant kokį rimtą reikalą.
Tęsiant apie pietus, tai mano liūdesiui, tądien „Kaukazietiška virtuvė“ nepasiūlė specialaus dienos pietų meniu. Gal virėja buvo ne tos nuotaikos, o gal buvo kitų priežasčių, tačiau savo pietus kartu su kolege turėjome rinktis iš bendrojo plataus meniu. Norėdamos geriau pažinti kaukazietišką virtuvę užsisakėme tradicinės gruzinų sriubos – charčio ir lavašo prie jos. Toks derinys kainavo pakankamai daug – 6,2 EUR (sriuba – 5 EUR, lavašas – 1,2 EUR). Dėl laiko stokos daugiau patiekalų neužsisakėme, o iš tiesų po sriubos nieko daugiau ir nebūtų reikėję – jautėmės labai sočios.
Ar skanu? Sriuba mums buvo pristatyta vos nebėganti per lėkštės kraštus. Įpilti jos tikrai nepagailėjo, o ir padavėja nešė atsargiai, kad tik neprapiltų. Sriuba buvo ne per karšta valgyti, bet pakankamai aštri, tad natūraliai darėsi karšta. Ji čia tikrai skaniai, kaip kad priklauso, nepagailėta mėsos. Taigi jau po šio patiekalo jautėmės sočiai pavalgiusios.
Tiesa, lavašas sukėlė liūdesį – jis buvo tiesiog paprastas pirktinis ir niekuo neypatingas, bent galėjo būti pašildytas.
Ar greita? Prieš užsisakydamos sriubos, mes paklausėme dėl patiekalų pristatymo laiko, tad vienas iš greičiausių pasirinkimų ir buvo sriuba. Mūsų pietūs truko vos pusvalandį, nors pabūti gamtoje norėjosi ir ilgiau.
Kas įdomu? Kaip ir minėjau, apie šią vietą byloja ryškus gaiviojo gėrimo ženklas, o pasukę ir privažiavę medinį kavinės namelį, aplink jį pamatysite ir daugybę tiesiog miške „pamėtytų“ medinių stalų. Erdvė tikrai didelė, tik nežinau, ar kada ji būna visiškai užimta.
Pati gražiausia šios vietos įdomybė – vaizdas į Nerį, kuris atpalaiduoja ir leidžia pasimėgauti gamta, net neišvažiuojant iš sostinės. Turint daugiau fantazijos ir finansų, žinoma, šį vaizdą būtų galima išnaudoti dar laviau, prigalvojant papildomų atrakcijų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Čia mano nuoširdi rekomendacija, nes potencialo maitinimo vietai su tokiu vaizdu tikrai yra.
Kavinės viduje tamsoka ir nieko tokio, kas labai įsimintų, tad stebuklingų epitetų ar aprašymų čia neprikursiu.
Trumpa išvada. Geriau pietums Nemenčinės miškuose nepaklyskite, o rinkitės artimesnes ir geresnes alternatyvas, kurių bent kelios toje Vilniaus dalyje tikrai yra. Nors jeigu pasidarys labai smalsu viskuo, apie ką rašiau viršuje, įsitikinti patiems – tai jūsų laisvė rinktis.
„Kaukazietiška virtuvė“ yra Nemenčinės plente, Visaginas–Vilnius 147 km.
Interneto puslapis ČIA.
