Turime tradiciją atostogų metu lankyti Lietuvos miestelius ir ieškoti ten dar neatrastų kampelių, kuriuos galima būtų rekomenduoti pamatyti tokiu pat kelionių entuziazmu sergantiems artimiesiems. Pastaruoju metu draugai pasakojo, kokia „atsigavusi“ ir „išgražėjusi“ Marijampolė, logiška buvo pasirinkti būtent šį miestelį savaitgalio išvykai. Kelionė buvo tikra atgaiva gamtos pasiilgusiems: jeigu manote, kad Lietuvos vaizdai su laukais, miškais ir kaimo trobesiais nuobodūs, pagyvenkite pusmetį dūzgiančiame mieste ir suprasite, kaip ilgu tų „plynų peizažų“. Ilgai netrukę pasiekėme ir kelionės tikslą: mus pasitiko dailiai sutvarkytas miestelis, kuriame buvo labai tylu. Ko gero, čia viena iš Lietuvos miestų problemų – rečiau apgyvendintos vietos yra labiau nuvertinamos pramogų spektre, kaip tiesiog neturinčios ką pasiūlyti, trūksta reklamos. Mums atrodė atvirkščiai – gražu, švaru, puikiai sutvarkytas parkas, yra kur kojas pramankštinti ir visuomet smalsu pamatyti, kaip gyvena žmonės kitose šalies vietovėse.

Pusdienį patyrinėję vietoves išalkome ir nusprendėme nueiti kur nors pavalgyti: akivaizdu, kad kreipėmės į patį geriausią patarėją – „Google“. Gavome nemažai rezultatų, bet aukščiausiai balais buvo įvertinti du: „Mary J. Pub“ ir „Kambarys“. Niekas iš mūsų šutvės nenorėjo eiti į piceriją ar „Hessburger“, atvykome išbandyti vietinių pramogų ir tradiciniai visur randami pasirinkimai neviliojo. Pasirinkome „Mary J. Pub“ – virtuvę turi ir tai buvo arčiausias pasirinkimas.

Pasiekę tikslą, kuris anot žemėlapio turėjo būti mūsų dešinėje, suglumome – „o kur įėjimas?“. Tokią dezorientaciją įtakojo tai, kad pats baras yra įsikūręs rūsyje: tikėjomės pamatyti kokį nors teminį eksterjerą, bet akis pasitiko gana šiurpiai atrodantis pastatas, „padabintas“ įvairiaspalvėmis „rėkiančiomis“ reklamomis. Atradę reikiamas duris, leidžiamės žemyn, kur mus pasitinka „laukiniai vakarai“. Įspūdis kiekvienam skirtingas – kai kam primena britišką pubą, kiti kalba apie Airiją. Man čia Amerika – nuogos raudonos plytos, velvetiniai krėslai, medinės sijos, kurios tam tikras erdves izoliuoja pakabintomis užuolaidomis, interjeras alsuoja vyriškumu, trūko tik kaubojaus už baro kilnojančio taurę. Įrengta tikrai įspūdingai – taip įsivaizduočiau prabangų amerikietišką salūną (angl. saloon), vieta puikiai tinkanti filmavimams.

Įsikūrėme ant vieno iš minkštų krėslų ir netrukus gavome meniu. Čia valgė dar keletas lankytojų, atsklidę kvapai erzino išbadėjusias jusles. Meniu neperkrautas, bet ir ne minimalistinis variantas, kai reikia pasirinkti iš penkių patiekalų: karšti patiekalai, užkandžiai, salotos ir pora desertų. Atkreipiau dėmesį į kainas – jos nė kiek nenusileidžia sostinei, bet skaičiai nėra rodiklis kokybei. Pajuokavau, kad gaila, jog netaiko anksčiau salūnuose populiarios akcijos – nemokami pietūs.
Barmenas mandagiai padėjo išsirinkti maistą ir priėmė užsakymą. Mano kompanijos akys netrukus prisiklijavo prie ekranų, kur transliavo krepšinio rungtynes, o aš tyloje leidau įsivažiuoti vaizduotei: pirmieji salūnai JAV atsirado XIX a., o jų interjeras ir pagrindiniai gėrimai labai priklausė nuo šeimininko tautybės, bet tokią įstaigą galėjai atskirti iš dvivėrių durų be rankenų, kurios buvo naudojamos kaip pagrindinis įėjimas. Dabar tokias galima išvysti kiekviename bare (žinoma, dauguma jų veda į virtuvę ar baro zoną). Mary J. medžio pertvaromis atskirtos zonos idealiai tiko privatiems kortų žaidimams ar svarbių reikalų aptarimui, mat, tarp to meto salūnų lankytojų buvo ne tik „aukso karštine“ besiskundžiantys kaubojai, bet ir verslininkai, politikai ir svarbūs visuomenės veikėjai.

Galvoje besisukant vesterno Marijampolėje scenarijui, mūsų stalą pasiekė gėrimai ir užkandžiai. Užsisakiau „bruschettą“ su rūkytu tunu ir „Brie“ sūriu. Patiekta buvo estetiškai, skoniai suderinti puikiai - niekad nebūčiau pagalvojusi, kad tunas ir brie sūris vienas kitą papildo, bet mano lėkštė po akimirkos buvo tuščia, o koja nerimastingai trypčiojo laukdama pagrindinio patiekalo. Siurbčiojau airišką stautą – mano kolegos irgi ragavo pilstomus gėrimus. Beje gėrimų pasirinkimas čia nėra labai platus, visko po truputį. Netrukus ant mano stalo garavo vištiena su dviem sūriais ir žemės riešutų padažu: atrodė labai gardžiai, patiekta su keptu česnaku. Mėsa buvo sultinga, sūris išsilydęs kaip ir turėjo būti, česnakas pakeptas, įgavęs saldumo, o viską maloniai užbaigė sotus riešutinis padažas. Ar galėčiau tai pavadinti penkių žvaigždučių virtuve? Ne, bet buvo tikrai labai skanu, porcijos taip pat nemažos, todėl iš pub’o pakilome eiti sotūs ir laimingi.

Sustojome prie baro susimokėti – atkreipiau dėmesį, kad visur bare buvo labai švaru ir tvarkinga, darbuotojai besišypsantys ir paslaugūs, vakarais jie čia rodo rungtynes, o kartais groja gyva muzika, šiuo metu turi ir „protmūšio“ variantą. Protinga buvo tai papasakoti dar nematytiems lankytojams, kurie akivaizdžiai „žioplinėjo“ aplinkui. Žinoma, mūsų kelionė nebuvo tokia ilga, kad išbandytume šias pramogas, bet kito apsilankymo Marijampolėje metu, pasistengsime nepamiršti ir sugrįžti į laukinius Mary J. vakarus.