Taigi, bandymo metu naudojome keturias riekeles šviežios, tamsios duonos su grūdais ir sviestą. Sviesto gabalėlį padalinome pusiau – vienas buvo kambario temperatūros, kitas – kietas ir šaltas, tiesiai iš šaldytuvo.
Sviestui tepti panaudojome paprasčiausią stalo įrankį – peilį. Juk taip sakoma populiariame posakyje – lyg karštu peiliu per sviestą. Tačiau ar tikrai peilis taip paprastai slysta sviestu? Gal būt jį verta pakaitinti – žiebtuvėliu ar dujinės orkaitės liepsna?
Būtent tai mes ir išmėginome.
Pirmas bandymas: kambario temperatūros peiliu ant duonos tepamas kambario temperatūros sviestas (apie 15-20 minučių palaikytas kambario temperatūroje ištraukus iš šaldytuvo).
Rezultatas: sviestas tepasi lengvai, tolygiai, netirpsta ir lengvai pasiskirsto ant riekelės duonos.
Antras bandymas: žiebtuvėliu (ar dujinės viryklės liepsna) įkaitintu peiliu tepamas kambario temperatūros sviestas.
Rezultatas: sviestas nuo įkaitinto peilio sparčiai tirpsta, skystėja. Nors ir užtepamas lengvai, tačiau suskystėjęs sviestas netrunka susigerti į šviežios duonos riekelę tarsi aliejus.
Trečias bandymas: iš šaldytuvo ištrauktas sviestas – sustingęs. Kambario temperatūros peiliu bandome užtepti sviestą ant duonos riekelės.
Rezultatas: sviestą užtepti sudėtinga, tokį sviestą pavyksta tik atpjauti gabalais, tolygiai paskirstyti taip pat sudėtinga, plyšinėja šviežios duonos riekelė.
Ketvirtas bandymas: iš šaldytuvo ištrauktą sviestą užtepti žiebtuvėliu (ar dujinės viryklės liepsna) įkaitintu peiliu.
Rezultatas: pjaunant kieto sviesto gabalėlį, jo kraštai greitai tirpsta, tačiau vidurys išlieka kietas. Pusiau aptirpęs sviestas ant duonos riekelės pasiskirsto netolygiai – dalis sviesto lieka sustingęs, dalis susigeria tarsi aliejus.
Išvados: karšu peiliu šalto sviesto tolygiai ir estetiškai užtepti nepavyks. Geriausia, jei prieš pusryčiaudami sviestą ištrauktumėte iš šaldytuvo bent 15 minučių prieš jį tepdami ant šviežios duonos.
Sviestas mūsų organizmui: kuo jis naudingas?
Pasak biomedicinos mokslų daktarės Sandrijos Čapkauskienės, sviestas – tai standūs valgomieji riebalai, gaminami iš grietinės arba grietinėlės. Pieno riebalų turi būti 80–90 procentų. Apie 11 proc. sočiųjų rūgščių sviesto sudėtyje sudaro trumposios grandinės riebalų rūgštys, iš kurių būdingiausia – sviesto rūgštis.
Sviesto riebalų rūgšties yra karvių, avių, ožkų ir galvijų piene. Butiratas, susidarantis iš sviesto rūgšties, mažina uždegiminius procesus virškinamajame trakte ir naudojamas gydant Krono ligą. Sviesto lydymosi temperatūra – 30 °C. Kuo riebalų lydymosi temperatūra artimesnė žmogaus kūno temperatūrai, tuo žmogaus organizmas juos lengviau įsisavina.
Sviesto maistinė sudėtis: apie 82 proc. riebalų, 0,5 proc. baltymų, 1–1,3 proc. angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų A, B1, B2, D, E, vitamino PP. Sviesto laikymo temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 3 °C. Esant tokiai temperatūrai, jis gali būti laikomas apie 30 parų. Jei temperatūra 6 °C, sviestą laikyti galima 20 parų.
Pramoniniu būdu gaminamame svieste yra net 82 % riebalų ir 15 % vandens. Naminis sviestas gerokai drėgnesnis – jame šis santykis siekia 65 % riebalų ir 30 % vandens. Likę 5 % dažniausiai yra kiti natūraliai susidarantys pieno produktai.
Sviestas sugenda, kai ima trūkinėti riebiųjų rūgščių grandinės ir susidaro sviesto rūgštis bei diacetilas. Naminis sviestas sugenda greičiau nei pirktinis, todėl jei ketinate pasigaminti sviesto, nusiteikite jį suvalgyti greitai.
„Lyginant su kitais riebalais sviestas nėra nei aiškiai geresnis, nei blogesnis, nes nėra jokio maisto produkto, kuris neturėtų rizikų, o vien privalumus. Kaip ir bet koks kitas maisto produktas – vartojamas saikingai sviestas naudingas, nesaikingai – žalingas. Dar viena „smulkmena”: sviestą žmonija vartoja ilgiau nei 2000 metų, tą naują nehidrintą margariną – nei dviejų dešimčių nebus“, – Delfi portalui buvo teigusi sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė.
