Kokoso aliejų sudaro iki 86 proc. sočiųjų riebalų rūgščių, 6 proc. nesočiųjų riebalų rūgščių ir 1,4 proc. polinesočiųjų riebalų rūgščių. Visi seniai žinome, kad sočiosios riebalų rūgštys didina „blogąjį cholesterolį“. Norėčiau paneigti šį teiginį. Priklausomai nuo anglies atomų grandinės ilgio riebalų rūgštyje, sočiosios riebalų rūgštys turi skirtingą poveikį kraujo cholesterolio koncentracijai. Kokoso aliejus sudarytas iš 48 proc. lauro rūgšties, 17 proc. miristino rūgšties, 8 proc. palmitino rūgšties, 2 proc. stearino rūgšties. Ar visos kokoso aliejų sudarančios sočiosios riebalų rūgštys gali didinti cholesterolio koncentraciją? Tikrai ne. Kokoso aliejuje vyraujanti lauro rūgštis turi teigiamą poveikį didelio tankio lipoproteinų (DTL) arba „gerojo“ cholesterolio koncentracijai. Tad nors bendrojo cholesterolio rodiklis padidėja, tačiau santykis pagerėja. Miristino ir palmitino rūgštys neturi tokio teigiamo poveikio. Yra įrodymų, kad riebalai, turintys daug lauro rūgšties (kaip kokoso aliejus) daro geresnį poveikį kraujo cholesterolio koncentracijai – didina „gerojo“ (DTL) cholesterolio koncentraciją, mažėja trigliceridų kiekis, taip pat kokoso aliejus siejamas su mažesnė insulino koncentracija kraujyje.
Visgi, kokoso aliejaus, turtingo sočiosiomis lauro rūgštimis, teigiamas poveikis dar nėra pilnai aiškus. Negalima ignoruoti fakto, kad tose pasaulio šalyse, kur kokosai ir kokoso aliejus yra naudojamas, lėtinių uždegiminių ligų susirgimo dažnumas yra žemas. Tačiau teisingiausia būtų teigti, kad kokoso aliejaus naudingas yra tuomet, kai šio vaisiaus produktai naudojami su kitais, neapdorotais, neperdirbtais, turinčiais daug skaidulų maisto produktais. Kai dietoje vyrauja labiau apdorotas maistas (taip vadinama „Vakarų mityba“ – turtinga miltiniais produktais, cukrumi, riebiais gyvūninės kilmės produktais), susirgimų dažnis lėtinėmis ligomis kyla, nors kartu vartojamas ir kokosų aliejus. Būtent tam tikra sočiųjų riebalų koncentracija kraujyje yra susijusi su širdies ligomis, tačiau šią koncentraciją didina vartojami rafinuoti angliavandeniai, o ne sotieji riebalai.
Verta paminėti, kad sočiosios riebalų rūgštys, sudarančios kokosą, ypatingai lauro rūgštys, turi antibakterinių savybių. Pirmojo spaudimo kokosų aliejuje gausu fitochemikalų, ypatingai fenolio rūgšties, kuri turi stiprų antioksidacinį poveikį, t.y. aktyviai kovoja su laisvaisiais radikalais, susidarančiais mūsų organizme dėl aplinkos užterštumo, netinkamos mitybos, tabako ar alkoholio, streso. Kita svarbi kokosų aliejaus savybė yra jo stabilumas – jį sudarančios sočiosios riebalų rūgštys, nėra lengvai oksiduojamos ar kitaip pažeidžiamos. Taip pat, šis vaisius laikomas aukštos koncentracijos augalinės kilmės produktu, kuriame gausu maistinių skaidulų, vitamino E.
Tačiau į kokoso aliejų reikėtų žiūrėti atsargiau, kaip ir į kitus aukštos riebalų koncentracijos produktus. Vartodami jį, būkite tikri, kad vartojate ekologišką, pirmojo, šalto spaudimo, nerafinuotą, nedezodoruotą ir nebalintą kokosų aliejų. Kepimui patariama vartoti tik specialų, maisto gamybai tinkantį kokoso aliejų. Rafinuoto kokoso aliejaus degimo temperatūra yra 232°C, kai tuo tarpu nerafinuoto – 177°C.
Galima ir rekomenduojama naudoti kokosų aliejų ruošiant specialias progines vaišes, tačiau nebūkite priklausomi nuo šio aliejaus.
