Į Vilniaus centre įsikūrusį džino barą patekome ne iš karto – penktadienio vakarą nusprendę praleisti vakarėlių liūtų pasakojimuose dažnai atsiduriančioje bare, turėjome nusivilti. Ten tiesiog buvo per daug žmonių, o stoviniuoti lauke ir laukti iš kompanijos nenorėjo niekas. Oro sąlygos tam buvo tiesiog netinkamos. Pasitikrinusi darbo valandas, nusprendžiau užsukti kurį kitą vakarą – baras dirba visą savaitę be pertraukų. Su draugu pasirinkome ketvirtadienį ir prieš tai dar rezervavome staliuką, kad nereikėtų gadinti nuotaikos dūlinant Vilniaus gatve atgalios.

Nemanau, kad eiliniam praeiviui pavyktų pražingsniuoti pro šį barą, bent viena akimi neužkliuvus už jos didžiulių langų demonstruojančių baro interjerą – jie baro pastebimumui pasitarnauja daugiau nei iškaba. Šio apsilankymo metu žmonių mažiau, bet tikrai nėra tuščia ir matosi, kad klientai dar tik renkasi. Pasiteiraujame savo staliuko ir randame ant jo padėtą laikrodį rodantį mūsų atėjimo laiką. Šypteliu – tokio ženklo „rezervuota“ varianto dar nebuvau mačiusi. Viduryje baro stovi medelis papuoštas lemputėmis, tamsaus medžio baldai, įspūdingas, puikiai apšviestas baras mirgantis nuo daugybės skirtingų spalvų etikečių ir skysčių. Daug padirbėta, kad būtų sukurtas vintažinės prabangos įspūdis.

Nelaukiame personalo ir patys pasukame prie baro užsisakyti – gal ir Sanatorija, bet mes nuo darbo režimo dar nespėję įjungti atpalaiduojamos pavaros. Meniu konceptualus – procedūros ir visos jos (išskyrus pilvo akupunktūrą) nuspalvintos džinu: klasika tapęs Gin&Tonic dešimtyse skirtingų kompozicijų, kokteiliai ir kiti gėrimai pritaikyti visiems skoniams. Atėjau čia su konkrečiu planu – mano Instagram sraute karts nuo karto vis iššokdavo granatų G&T rekomendacijos, o draugas išsirinko aštriau, braškių ir pipirų. Barmenas draugiškai šyptelėjo, paklausė ar pirmą kartą, nes labai atidžiai nagrinėjau meniu. Papurčiau galvą: esu čia buvusi ne kartą, mat jų propaguojamas gėrimas yra vienas mano mėgstamiausių, o tai vienintelis man žinomas džino baras. Pokalbis nespėjo įsibėgėti ir mūsų gėrimai jau buvo paruošti.

Klasikinio G&T mėgėjams tokia skonių įvairovė gal nebus prie širdies, bet aš visuomet buvau smalsi. Maniškis buvo gaivus su granatų sėklomis ir Plymouth gamybos gėrimu. Šio miesto distilerija viena žymiausių pasaulyje. Pats džinas jo eros pradžioje Anglijoje kainavo mažiau nei alus: rezultatas buvo – dėl džino išprotėjusi tauta. Vos ne kas antras britas gamino ar bandė gaminti džiną, o dėl to, kad gamyba nebuvo kontroliuojama į ingredientų sąrašą patekdavo ir pjuvenos, ir terpentinas, ir daugybė kitų šiurpą sukeliančių medžiagų. Pastebėjusi išaugusį sergančiųjų ir mirštančių skaičių, valdžia buvo priversta įvesti griežtas ir brangias licencijas, kurias per septynerius metus nuo įvedimo sugebėjo įsigyti tik dvi distilerijos. Tai nesustabdė nelegalios gamybos ir po kurio laiko buvo reikalingos dar griežtesnės priemonės. Britų meilės džinui tai nenumaldė. Istorija, kuri geriausiai tai iliustruoja nutiko Antrojo Pasaulinio karo metu – kalbama, kad prasidėjus Plymouth miesto, kur įsikūrusi žymioji distilerija, bombardavimui, įpykęs britų jūreivis sušuko: „Hitleris ką tik pralaimėjo karą!“

Kita linksma istorija, kurią pasakoja šmaikštūs istorikai (ar joje yra tiesos – spręskite patys) – apie šio gėrimo pavadinimo kilmę. Gimęs iš olandiškos kadaginės (angl. Genever) – buvo sutrumpintas iki džino, nes įkaušę britai tiesiog nesugebėjo ištarti „kadaginė“ savo kalba. Iš pradžių atsirado trumpinys „gen“, kuris laikui bėgant pradėtas tarti ir rašyti „gin“.

Besišnekučiuojant stebėjau, kaip mano draugas kovoja su pipirais plaukiojančiais kokteilyje – man buvo juokinga, jis buvo mažiau sužavėtas ir tiesiog įbruko kokteilį man į rankas. Buvo skanu, nors kiek nepraktiška. Vis dėlto, pateikimas skoningas, kiekvienai detalei skirta daug dėmesio. Mėgstantiems karčiąją klasiką, saldžios braškės – tikra šventvagystė. Perėjome prie staliuko, draugas išsirinko kitą gėrimą, o aš pabandžiau paslaptingai skambantį – Miško. Jis man ir liko tikra paslaptimi, nes negalėjau nei pagirti, nei papeikti. Gaivu, nedaug kartumo, bet tik tiek.

Ant staliuko jaukiai degė žvakė. Būtų buvę romantiška, jei ne triukšmas aplink - privačiam pokalbiui tai tikrai nebuvo tinkama vieta, per daug įsilinksminusios minios ir fone skambanti muzika, esi priverstas įtempti balso stygas. Užsukau į damų kambarėlį – čia taip pat viskas įrengta su atidumu detalėms ir išlaikant vientisą stilių, bet, žinoma, prasinešusi minia paliko savo pėdsaką, kampuose primėtyta šlapio popieriaus.

Grįžusi, radau staliuką tuščią – indai nunešti, draugas trepsi koja, nekantrus. Pakilome eiti – mintyse prasukau apsilankymą: unikalus interjeras, skonių įvairovė, mandagus aptarnavimas, atidumas detalėms. Pervertus baro Facebook paskyrą negali tikėtis mažiau – viskas kurta konceptualiai ir matomos didelės finansinės ir kūrybinės investicijos į turinį ir socialinėje erdvėje.
Džino mėgėjams – Sanatorijos procedūros be abejonės bus atradimas.

Baras "Sanatorija"
Foto: Asmeninins albumas