Vilniuje spustelėjus pirmajam šaltukui su šeimyna išsiruošėm aplankyti giminaičių Šiauliuose, kur tikėjomės kiek palankesnių oro sąlygų ir puikaus laiko. Kelionė neprailgo ir mus pasitiko jaukus žiemiškai apšarmojęs miestas. Eglutė dar neįžiebta, bet parduotuvių vitrinos kur ne kur pasidabinę kaspinais ir eglišakiais. Pirmąją vizito popietę žmona su vaikais nustraksėjo apsipirkti – man lankymasis po parduotuves yra it paklupdymas ant žirnių. Nusprendžiau savęs nebausti ir paleidau juos vienus pasidžiaugti.

Vaikščiodamas po miesto centrą, nustebau, kiek daug barų ir maitinimo įstaigų čia įsikūrę – čia nebuvau jau daug metų. Kol dauguma Lietuvos miestų ir miestelių arba neturi pakankamai pramogų ir laisvalaikio pasirinkimų, arba atvirkščiai – žmonių, kurie galėtų jais naudotis. Šiauliams atrodė netrūksta nei vieno, nei kito.

Vaikštinėdamas greitai išalkau ir pradėjau dairytis vietos, kurioje galėčiau papietauti – čia pasitarnavo visagalis Google. Netoli manęs buvo „Black Bar“, darbą pradėjęs jau 12 val. Facebook paskyra užpildyta dienos pietų pasiūlymais: nusprendžiau daugiau neklaidžioti ir patraukiau tiesiai ten.

Mane pasitiko tamsus, kiek vyriško stiliaus interjeras – langų nėra, viskas išmušta tamsaus medžio panelėmis, tokios pat spalvos baras, įkurdintas taip, kad matytum jį iš visų patalpos vietų, ant pakylų stovintys tamsūs odiniai krėslai ir kampai, kuriuose gali įsikurti it privačiose nišose. Viduryje patalpos patupdyti staliukai, sienos dekoruotos raštuotais tapetais – visur aukso ir tamsių spalvų deriniai. Lauke buvo žvarbu, tikėjausi prie maisto užsisakyti ir kokį nors sušildantį gėrimą.

Įsikūriau vienoje iš nišų, prie manęs netrukus prisistatė jaunutė padavėja, įteikė meniu. Pastarasis buvo labai didelis pasirinkimas: vien gaivieji užėmė daugiau nei pusę puslapio. Be manęs čia pietavo dar kelios kompanijos. Buvau išbadėjęs, įnirtingai varčiau lapus ir tai pastebėjusi mergina netrukus sugrįžo. Pradėjau nuo užkandžio – batatų arba lietuviškai, saldžiųjų bulvių. Batatai visai neseniai atsidūrė lietuvių lėkštėse, o bulves ir saldumynus mėgstu – abu kartu turi būti dar geriau.

„Black Bar“
Foto: Asmeninins albumas

Užsisakiau ir taurę škotiško, bet mergina papurtė galvą – neturi. Dūriau pirštu į kitą – patikrins. Netrukus sugrįžo pas mane ir su taure, ir su batatais. Dėl aptarnavimo greičio galėjau pagirti. Suteikė ir kelias rekomendacijas pagrindiniam patiekalui – šonkaulių nenorėjau, pasirinkau tuną, vidutiniškai keptą. Praėjusiais metais teko lankytis Japonijoje ir skanauti vietinį tataki – tuno kepsnį, skrudinamą išorėje ir žalią viduje. Tai nėra pats lengviausias patiekalas – žuvis, greitai perkepa ir tampa biri, turi daugybę interpretacijų bei paruošimo būdų.

Laukdamas triauškiau bulvytes – buvo gardu, bet gal kiek per riebu. Padažams trūko skonio ir su patiekalu ne visai derėjo. Dairiausi aplinkui, atrodė kaip klubo ir baro junginys. Pavarčiau jų Facebook profilį – degustacinės vakarienės, koncertai, degustacijos. Vieta, kuri tikrai nesnaudžia.

Už 10 minučių sulaukiau pagrindinio patiekalo, mačiau, kad tikrai labai pasistengta patiekti, bet lėkštėje šioks toks spalvų ir formų chaosas. Porcija didelė, žinoma, svarbiausia – skonis. Nekantraudamas atsipjoviau pirmą gabalėlį: tunas perkepęs, guminis. Trūko druskos tiek žuvyje, tiek šalia patiektoje košėje. Atskirai tikrai įdomūs ir gardūs padažai pateikti su žuvimi visiškai netiko. Suvalgiau juos kartu su batatais. Porcija ir čia džiugino, jaučiausi sotus jau po užkandžio.

„Black Bar“
Foto: Asmeninins albumas

Pradėjau dairytis tualetų, niekur nemačiau kito kambarėlio ar nuorodos, pasiteiravau prie baro: durys paslėptos širmos ir vazoninio fikuso (bent jau tikiuosi, kad ten buvo fikusas). Nežinau, kodėl, nieko gėdingo turėti tualetą. Ir dar tokį įmantrų. Užsukus koridorius nukabinėtas spalvingais ženklais, viskas įrengta prabangiai, išlaikomas baro stilius. Maloniai nuteikė ir švara: ant tamsaus medžio veidrodžių rėmų negalėjai rasti nė dulkelės.

Grįžus prie staliuko radau nukraustytą stalą ir paliktą mano gėrimą. Pakartojimo persikrausčiau prie baro, tikėjausi praleisti dar valandėlę tyliau, be vaikiško šurmulio. Besidarbuojanti barmenė šyptelėjo, papildė mano taurę. Pradėjo kalbinti, domėtis, iš kur, ką veikiu Šiauliuose (tartis išdavė, kad ne vietinis). Baras pasirodo savaitgaliais perpildytas, žmonės renkasi ir vakarieniauti, ir pašokti, garsėja savo šonkauliukais, vakarėliais. Mūsų pokalbį pertraukė mano telefono zvimbimas, šeimyna baigė savo parduotuvių ekspediciją ir pasigedo manęs. Atsisveikinau ir mintyse pasižymėjau būtinai sugrįžti šonkauliukų.