Lietuvos žmonės naudoja maistą atvirkščiai: bendravimui griauti ir blogoms emocijoms kurti. Kaip? Paklausykit, pradėsiu nuo savęs.
Kai mano tėvai išsiskyrė, man buvo penkiolika. Su tėvu, kuris dabar jau geresnėje vietoje, bendraudavau retai, ir jis negalėjo suprasti, kodėl. Galvojo, kad čia aš pykstu dėl jo naujos moters. Arba dar kažką. O aš tiesiog negalėjau pakęsti, kad jis visą laiką gamindavo valgyti.
Neaišku, iš kur tėvas buvo gavęs idėją, kad kaskart man pas jį atėjus, jis turi man paruošti pietus iš trijų patiekalų. Save laikė išmaniu kulinaru, nors gamino klaikiai blogai, be to, turėjo daug vaizduotės, kas dar labiau viską komplikavo. Neskanus maistas yra blogai, neskanus maistas su kariu yra dar blogiau. Skaniai tėvas buvo pagaminęs du patiekalus gyvenime: apkeptas tešloje rudmėses ir sumuštinius su kiaušiniene, kažkada, kai buvau visai mažas. Visa kita buvo baisu.
Tėvas ruošdavo kokius nors daržovių troškinius, visada iš ko nors, ko labiausiai nekenčiau: morkų, moliūgų, ropių, cukinijų, ir gamindavo tai nemokšiškai. Kadangi buvo neorganizuotas hipis, tai visada susipainiodavo su laiku ir nieko nespėdavo, ir man atėjus, dar būdavo likusios dvi valandos jo chaotiško, besidaužančio gaminimo, kai jis blaškydavosi po virtuvę, vis nerasdamas, kur ką pasidėjo. Aš turėdavau sėdėti ant taburetės. Kalbėtis su juo nebuvo galima, nes tai jį dar labiau išblaškydavo.
Tada dvi valandos virsdavo į tris su puse, nes prisimindavo, kad neturi cinamono savo unikaliam receptui, ir tada sakydavo, einam į parduotuvę. Pasiblaškydavo po namus, ieškodamas raktų ir piniginės (viskas visada būdavo išmėtyta amžinam chaose), tada eidavom pirkti cinamono.
Parduotuvėje jam susišviesdavo, kad dar daug ką praverstų nusipirkti, ir tada jau jis blaškydavosi po parduotuvę, nes niekad negalėjo suprasti, kad grietinė turbūt bus prie pieno produktų. Pareidavom namo su pilnom tašėm visko, ir tada pasirodydavo, kad cinamono kaip tik pamiršo nupirkti. Tada eidavom į parduotuvę iš naujo.
Man šitie kaskartiniai spektakliai buvo neįdomūs. Aš buvau paauglys, ir taip jau ne geriausios nuotaikos, o čia dar reikėjo dalyvauti tuose nuolatiniuose idiotizmuose, kurie visad baigdavosi nevalgomos buzos bliūdu.
Kelis kartus siūliau tėvui tiesiog pasėdėti ir pasišnekėti, jei jis nori, galim arbatos išsivirti. Jis apsimesdavo, kad negirdi, ir toliau šparindavo savo troškinius, ieškodamas penkiasdešimtą kartą, kur pasidėjo peilį.
Gaminantis vyras yra retesnė problema. Dažniau būna kita bėda: šeimininkė, kuri žino, kad bet kokiam svečių atėjimui reikia priruošti dešimt patiekalų, ir tada užtaiso pragarą sau pačiai, o paskui ir kitiems. Štai kaip tai atrodo.
Mama arba teta visada turi pagaminti visko lygiai penkis kartus daugiau, negu reikia, ir kadangi patiekalų daug, tai gaminimas gali užtrukti parą prieš svečių vizitą, ir vis tiek nieko nespėja.
Likus dviem valandoms iki svečių, prisimena, kad turi persirengti ir nusiprausti, ir valandos susitvarkymas sukišamas į dvidešimt minučių, kai viskas krenta iš rankų (ir jums kristų po 26 valandų virtuvėje), ir lemiamu momentu ant vonios grindų liuobiasi stiklinis kremo indelis, aptaško suknią ir pažyra šukių ir drėkinamojo kremo mišiniu. Tada reikia per dvi minutes išsiprosinti kitą drabužį, nusideginant pirštą, ir lakstoma po namus su neėdusios girtos PMS raganos išraiška, garsiai maldaujant ir stenant, kad nors tie svečiai vėluotų šiandien. Namiškiai būna išsislapstę po kampus ir stengiasi po ranka nepakliūti, nes gerai nesibaigs šiandien niekam. Jie žino, ne pirmas kartas.
Svečiai, kaip tyčia, nevėluoja ir ateina su gėlėmis, kurioms reikia kaskart nerasti vazos, ir dar su penkiais pageidavimais, tas nori gerti, tas į tūliką, o Romutei gal gali rasti siūlą ir adatą, nes mašinoje suknelė prairo. Išvargusios ir piktos šeimininkės nuotaika pasiekia minusinius skaičius ir artėja prie kosminio ledo temperatūros. Pro dantis yra košiamos į orą frazės „aš čia kaip tarnaitė“, „niekas absoliučiai nepadeda“, „kažkodėl viską turiu viena daryti, prisiekiu, paskutinis kartas“.
Tuo metu šeimininkės virtuvėje yra viskas užversta neplautais puodais, lėkštėm, bliūdais ir įrankiais, kažkas pridegė, daug kas išbėgo, ir ji nieko nebespėja. Virtuvėn užeina Romutė ir klausia, gal ką padėt („ką tu man padėsi, aš pati nieko nebesuprantu čia“, atsako gaspadinė). Paskui Romutė pasisukusi užkabina slovikutį su raugintais agurkais, ir jis liuobiasi ant grindų ir susikula. Šeimininkei jau eina garas pro ausis, Romutė nerangiai juokauja „tai matai, norėjau padėt ir padėjau“ ir sako, kad viską sutvarkys, bet Romutė neranda nei šiūpelio, nei škurlio, nei popierinio rankšluosčio, ir viską tenka tvarkyti pačiai šeimininkei. Tuo metu išbėga ant dujinės dar vienas padažas ir perverda kiaušiniai.
Kai baigiasi šitas pragaro spektaklis, šeimininkė drakono akimis ateina pas svečius, kurie nuobodžiauja svetainėje, kur Bronius su Zenonu jau po penktą čierką daro ir kalbasi apie mašinas ir dujų įrangą. „Tai ko jūs nesėdat prie stalo, ar dabar specialaus pakvietimo reikia”, sušnypščia ji, ir kvietimas nuskamba kaip grasinimas. Svečiai susėda, ir šeimininkė pradeda, vos tvardydamasi iš nuovargio ir erzulio, lakstyti tarp svetainės ir virtuvės, nešiodama savo visus paruoštus kūrinius, kurių tiek niekas nenori ir tiek niekada nesuvalgo. „Dėkitės dar, ko nesidedat, ar aš sau gaminau“, švokščia šeimininkė ir nešioja bliūdus ir blėkas toliau. Iš virtuvės pasigirsta nukritusios skardos garsas: ten išsitaško padlivka iš po paukštienos ant grindų ir spintelių. Iš svetainės matosi, kaip virtuvėje šeimininkė ropoja rakom ir paskubom viską šluosto.
Trūkčiojančiu balsu visus apstaugusi, kad ji dvi dienas gamino, o dabar jūs nevalgote, „aš paskutinį kartą gaminu, man gana“, šeimininkė varo žiūrėti orkaitėje kugelio, nes dar bus kugelis.
Svečiai jaučiasi nepatogiai ir nesmagiai, išskyrus Zenoną su Bronium, kurie laka šnapsą ir nekreipia dėmesio. Romutė siūlo šeimininkei pailsėt, prisėst ir bent jau pasikalbėt, ką ši priima, kaip asmeninį įžeidimą: „ar valgiai patys atsineš save, jeigu aš sėdėsiu?“ Visi pasijunta dar nepatogiau.
Kai šeimininkė pagaliau prisėda, pajuodusiais paakiais ir pleistru suklijuotom rankom, ji panaši į piktą šmėklą iš filmo. „Tai ko jūs nieko nepasakojat, neįdomu jums su manim, aš čia turbūt tik virtuvės vergė skaitausi“, sako visiems, nors niekas jos į virtuvę nevarė ir neliepė jai tų dešimties patiekalų ruošti. Paskui, kai svečiai išeina, raugėdami kugeliu ir naminiais pyragais („nu Jolanta tai tikrai nusivarius šiandien buvo, bet tai kiek maisto“), dar viena pykčio dozė tenka namiškiams, kurie nemoka tvarkytis, kaip žmonės. „Paskutinis kartas, galėsit kitą kartą patys gaminti, o aš sėdėsiu ir žiūrėsiu.“
Iš maisto daromas džiaugsmas ir visada išeina pragaras. Per Kūčias būna dar blogiau - dvigubai blogiau, ir Kristaus gimimo diena ir gražiausia šeimos šventė primena didžiausių priešų susirinkimą, nes šeimininkė turi viską nukrauti maistu taip, „kad nebūtų gėda prieš žmones“, ir yra mirtinai pavargusi.
Ar negalima svečiams duoti vieno patiekalo? Tiesiog vieno. To, ką jie mėgsta labiausiai.
Ar negalima pagaminti šaltibarščių bliūdo ir ties tuo sustoti? Jūs tikrai manot, kad svečiai ateina prisiėsti? Jie taip negalvoja.
Jūs, jeigu paklaustumėte svečių, tai sužinotumėt, kad jie labiausiai nori pabendrauti ir pasikalbėti. Bet jūs niekada jų neklausiate, nes jums, lietuvių šeimininkės, nėra svarbu, ko nori svečiai, jums svarbiausia yra tai, ko norite jūs. Jūs elgiatės pagal savo traumuotą svetingumo supratimą, ir jei jūsų obsesija su maistu niekam nepatinka ir gadina nuotaiką, tai ne jūsų problema: tegu jie visi mokosi jus vertinti ir jaučiasi pagaliau dėkingi, sakote jūs.
Kas blogai su svečių pavaišinimu pirktiniu pyragu iš „Maximos“ ir kava ar arbata? Jus mažiau mylės, jei nebūsite dėl valgio įvariusi save į priešmirtinę būseną?
Pasivaikščiokit po kapines kada nors ir pažiūrėkit į paminklus. Dar niekam antkapio granite neiškalė padėkos už tai, kad „ši šeimininkė mirė gamindama maistą, kurio niekas neprašė“.
