Pirmasis. Turiu didelį polinkį ir užsidegimą ieškoti po visą Lietuvą maisto, ir kuo jis paprastesnis ir artimesnis liaudžiai, tradicijai ir įpročiui, tuo man įdomiau. Nes paprastą maistą irgi reikia mokėti pagaminti. Kotletai, kebabai, cepelinai, vėdarai, bulviniai blynai, šaltibarščiai – visa tai nėra taip jau paprasta, kaip jums galbūt galėtų pasirodyti.
Antrasis. Šį bei tą išmanau apie koldūnus. Su šituo niekas nepasiginčys.
Garsiausi koldūnai šalyje, turiu pasakyti, tebėra Kavarske, kur juos verda jau dvidešimt penkerius metus, ir apie juos jau esu rašęs. Tai mažytė egzotinė vieta būdelėje be langų, ir koldūnai ten yra puikūs. Esu ten važiavęs ir po apžvalgos, ir dar važiuosiu. Tik ten reikia pasiskambinti, nes jei užsakyta gedulingiems (o restoranas glaudžiasi prie pat bažnyčios šventoriaus, taigi ir prie Dievo, tai galima suprasti, kodėl ten visokias funkcijas atlieka).
Viduklės koldūnai irgi turi reputaciją: jie yra žinomi šalyje. Net tie, kas niekada nėra buvę Viduklėje ir nelabai žino, kur yra Viduklė (Viduklė yra prie Kryžkalnio, ir artimiausias miestelis, apie kurį esate girdėję, yra Raseiniai, ir jau Raseiniuose tikrai kol kas nebandykite valgyti restoranuose ir kavinėse, sakau jums atsakingai), yra girdėjęs apie Viduklės koldūnus.
Viduklės koldūnai nėra prie šventoriaus. Jie yra vidutinio dydžio name su terasa ir aikštele automobiliams statyti. Terasoje sėdi lankytojai, ir, kadangi čia provincija, spokso taip, kad tuoj, regis, išsinarins akis. „Užkalnis, Užkalnis“, kumščiuoja vieni kitus į pašonę, šnibždėdami taip garsiai, kad, atrodo, nuo jų šnibždėjimo šnypščia oras, kaip verdantis virdulys, iš kurio veržiasi garai. Jie pamiršo savo maistą ir spokso išsižioję. Norėjau fotografuoti, kaip pastatas atrodo iš lauko, bet pagalvoju – ne, nufotografuosiu pavalgęs, kai šitie šnypštalai išvažiuos sau.
Todėl einame į vidų, ir vidus atrodo kaip labai didelė pirtis naujame kaimo turizme, kas nėra labai blogai. Vietos viduje daug, galėtum laisvai susodinti keliasdešimt koldūnų valgytojų ant tų suolų.
Nustebina padavėja – nepasimetusi ir sugebanti puikiai išaiškinti, kas ten valgiaraštyje, ir net kažką patarti. Valgiaraštis paprastas, jokių išsigalvojimų, ir telpa visas į vieną rašomojo popieriaus lapą. Laminuotas, kad koldūnų valgytojai nenučiupinėtų.
Ir kainos labai nedidelės. Ne, ne tas žodis, kad nedidelės. Tiesiog nepalyginamos su Vilniumi, kainos iš laimingos praeities, kai Lietuvoje buvo litai ir saldainiais lijo. Suprantu, kad provincijoje gal atrodo šiek tiek kitaip, bet kai dviese gali prisivalgyti už septyniolika su puse euro (nežiūrėkite, kad išėjo 24,10 EUR – čia dar ėmėme lauktuvių išsinešti), tai tikrai yra fantastika.
Tai pažiūrėkime, ką mes gavome už tuos pinigus.
Koldūnai su mėsa (3,70 EUR) ir koldūnai su varške (3,00 EUR) buvo neblogi, bet tikrai ne tokie, dėl kurių būtų verta sukti iš kelio ir gaišti laiką. Labai vidutiniški koldūnai. Su Kavarsku nėra ką ir lyginti, net ir Vilniuje ar Kaune galima rasti skaniau. Tiesą sakant, nusipirkus šaldytus kartais gali būti skaniau. Nežinau, kodėl Viduklės koldūnai išgarsėjo – gal ne ta diena buvo, gal kažką supainiojo, bet tikrai nenustebino.
Nustebino kitkas. Šaltibarščiai (1,50 EUR) buvo ne tik puikūs, jie buvo praktiškai tobuli. Mano draugė, kuri šaltibarščius valgo taip, lyg nebūtų rytdienos, ir net kartais pasvajoja jų pasigaminti Kalifornijoje, sakė, kad Viduklėje buvo skaniausi iš visų restoraninių šaltibarščių, tai jūs neįsivaizduojate, kokia tai pagyra.
Dienos sriuba kainavo dar mažiau, 1,20 EUR, ir buvo tiršta, kvapni ir kaimiška, gausi žolių, kurią suvalgiau ir norėjau dar. Man nedažnai būna, kad suvalgau ir noriu dar, o čia taip buvo.
Nors žinojome, kad tiek nesuvalgysime – žmogus negali tiek suvalgyti visko – užsisakėme dar ir karbonadą (4 EUR, na, ar čia kaina už didžiulį patiekalą), ir jis buvo puikus, vienas geriausių karbonadų Lietuvoje – dar ir gerai užlietas tiršta padlivka su grybais, ir dar su daržovėmis, na, klasika, klasika, ir nieko daugiau negaliu pridėti. Ir bulvytės, pjaustytos „radiatoriais“, kaip mano jaunystėje, kai kooperatinės kavinės pradėjo smagintis tokiais dalykais, kurių Sovietų Sąjungoje nebuvo, ir pjaustinėti įmantrias bulves nusipirktais turguje brangiais peiliukais, turbūt atvežtais iš Lenkijos. Dabar jau taip mažai kas daro.
Dar ėmėme ir keptos duonos su sūriu (1,60 EUR), ir ši buvo tobula, ne persunkta riebalais, išorėje traški, viduje minkšta. Kodėl mažai kur moka pagaminti duoną su sūriu, šį klasikinį patiekalą, kuris, greta cepelinų ir šaltibarščių, yra tikrasis Lietuvos kulinarinis paveldas, ir turėtų būti saugomas valstybės? O Viduklėje jie tikrai pagamina taip, kad nusipelnytų būti saugomi.
Kaip jau sakiau – visa tai (net ir gėrimai) už 17,50 EUR. Ar ne tobula?
Išvada – ar verta važiuoti? Tikrai taip. Ar dėl koldūnų? Tikrai ne. Tai dėl ko? Dėl šaltibarščių, karbonado ir ypač keptos duonos. Ir sveiki atvykę atgal į lito laikus.
Kiek žąsų? Keturios žąsys iš penkių.
Viduklės koldūnai, Kęstučio g. 36, Viduklė, Raseinių rajonas. Tel. +370 659 69597. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 18:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 19:30, šeštadieniais nuo 11:00 iki 20:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 19:00.
