Kai išgirstu apie tokius planus ir sumanymus, puolu mojuoti rankomis ir kojomis, ir, jei manęs klausia patarimo, maldauju tokių nesąmonių nedaryti ir nekvailioti. Jeigu negalite pasirinkti vienos krypties, sakau jiems, nedarykite restorano apskritai. Tik nebandykite įtikti visiems.
Ir visada sakau vienintelį pavyzdį, kuris, mano žiniomis, veikia puikiai: „Don Simon“ picerija Gedimino prospekte, veikianti kartu, tose pačiose patalpose, su „Sushi Stop“ sušių restoranu (abu labai neblogi ir rekomenduojami – vienos geriausių picų Vilniuje ir mūsų dažniausias sušių pasirinkimas). Tos pačios padavėjos neša ir sušius, ir picą. Jei nori, atneš ir picą su sušiais. Tačiau ten dvi atskiros virtuvės, todėl, galima sakyti, tas pavyzdys yra tik išimtis, kuri patvirtina taisyklę. Tiesa, „Sushi Stop“ matėme aną dieną Los Andželo „Mažojoje Osakoje“, kaip vadinamas vienas iš japonų kvartalų aplink Sawtelle gatvę. Nesu tikras, kad tas restoranas yra importas iš Vilniaus, bet visko gali būti.
Tačiau bandyti derinti virtuves yra tolygu savižudybei. Būtent tokios apokaliptinės mintys kilo, priėjus Vilniuje, Užupyje, restoraną „One for all“ (jį irgi patarė skaitytojai, tai ačiū jiems). Prie angelo skulptūros esantis restoranas anksčiau buvo kažkoks beveidis baras, kur net eiti man buvo ne pagal rangą ir ne pagal idėją: na, nevaikštau aš į restoranus, kad suvartyčiau ir išsišaipyčiau.
Bet čia atsivertėm valiagraštį, ir Dieve mieliausias, ten ne tik įvairios pasaulio virtuvės sudėtos kartu, ten net vėliavėlėmis patiekalai pažymėti, kad valgytojai žinotų, kas iš kurio krašto. Prašau, Viešpatie, būk jiems gailestingas, šnibždėjau aš išbalusiomis lūpomis, nes kažkaip nebuvo jokio noro, kad jiems nepasisektų. Juo labiau, kad tik ką buvome grįžę iš Argentinos ir Urugvajaus, ir po tenykščio kulinarinio siaubo (išskyrus kepsnius) Lietuvoje jautėmės mylimi ir gerai maitinami.
Tik paskui sužinojome, kad šeimininkas daug keliavo po pasaulį ir tiesiog sugalvojo savo mėgstamus patiekalus siūlyti čia. Paprasta idėja. Tiesą sakant, paprastos dažniausiai būna pačios geriausios. Jūs, pavyzdžiui, dabar skaitote mano restorano kritiką, kurios paprastą koncepciją sugalvojau prieš daug metų: aš vaikštau, užsisakinėju, fotografuoju, valgau ir rašau, kas man patinka, ir kas nepatinka, ir publikuoju. Paprastas sumanymas pasiteisino: dabar esu šios žanro patriarchas Lietuvoje. Ne pasigirti norėjau, o tik pasakyti, kad paprasti sumanymai turi geriausią tikimybę suveikti.
Užsisakėme patiekalų, netaikydami į jokią pasirinkimo sistemą: tiesiog imam patinkančius patiekalus ir žiūrim, ką gausim čia, Užupyje, kur nėra tokio jau didelio restoranų pasirinkimo, kaip kai kam atrodo. Žmonės vadina Užupį „Vilniaus Monmartru“, be jokio pagrindo ir be jokio supratimo, kas yra Monmartro rajonas Paryžiuje. Taip pat ir Vilniaus kelis aukštus pastatus vadina „lietuvišku Niujorku“ nebent tie, kas niekada Niujorke nėra buvę. Bet čia ne apie tai kalba, čia mes tikriname patiekalus.
Vietnamietiška sriuba su jautiena Pho Bo (5,50 EUR) tikrai nebuvo išskirtiniausia valgyta Azijos sriuba pasaulyje, bet Lietuvos kontekste ji buvo skani, sodri, kvapni ir azijietiška. Ir lakštiniai nebuvo pervirę, garbė Dievui. Jau nuotaika pasitaisė.
Silkė (irgi 5,50 EUR) su bulvėmis ir cibuliais buvo paprasta, bet skani ir miela. Ir vėl užsisakytume.
Kubietiški šonkauliai (9 EUR) vienam valgytojui (man) patiko, nors nesu išprotėjęs dėl tų visokių pupelių ir kukurūziukų, o mano draugė teisingai pastebėjo, kad jai labiau patinka paprastieji amerikietiški, su barbekiu padažu, kas man yra įdomu, nes jai šiaip barbekiu padažas nepatinka, bet argi gali moteris suprasti? Dabar, kai pagalvoju, tai ir man labiau patinka amerikietiški šonkauliai.
Kijevo kotletas (8,50 EUR), pasak restorano, yra vienas populiariausių restorano patiekalų, bet aš vis tiek buvau nusiteikęs skeptiškai. Tiesiog per daug neskanių Kijevo kotletų esu valgęs. Bet šitas buvo puikus: nors ir ne su kauliuku, bet kietas išorėje, viduje švelnus, sviestu plaukiantis. Tai taip išeina, ne be reikalo populiariausias.
Kiek kitaip išėjo su „Flank Steak“, argentinietišku kepsniu už 14 EUR, kurį mums rekomendavo, o mes lyg ir nenorėjome, nes tikrai jautėme, kad negalės tai susilyginti su mėsa, kurią savaitę iki tol valgėme Argentinoje. Bet sakė, paragaukit, tikrai gerai. Paragavom. Tikrai skanu, minkšta, gera kaina. Ar nors iš tolo panašu į Argentiną? Baikit, nemanau. Būtų geriau visgi patiekalą kaip nors kitaip pavadinti. Nes šitas pavadinimas pernelyg įpareigoja.
Desertas, lavos pyragėlis (4 EUR) buvo toks, kaip visur. Nei geras, nei blogas.
Susižvalgėme pavalgę ir supratome, kad tik ką įvyko tam tikras stebuklas. Restoranas, pats sau neįmanomai apsunkinęs užduotį ir sugalvojęs siūlyti pasaulio virtuvę, ne tik neužsimušė, bet net nepaslydo. Tai buvo puikūs pietūs, ir kai kurie patiekalai verti pakartotinio apsilankymo.
Dviese pavalgėme vos už 56,50 EUR ir arbatpinigius. Rekomenduoju visiems, kas nori pažįstamų patiekalų patikimoje aplinkoje ir šiek tiek, bet nedaug, egzotikos, arba tiems, kas tokie pat drąsūs, kaip ir mes, ir eina į vietas, kurios nieko ypatingo nežada, užtat pateikia ant stalų patiekalus, kurie šiek tiek viršija lūkesčius.
Keturios žąsys iš penkių.
One for all, Užupio g. 10, Vilnius. Tel. +370 624 49295. Facebook profilis
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio.
